35-eri nepriklausomybės metai Lietuvos ekonomikai atnešė tiek iššūkių, tiek pasiekimų. LRT.lt kalbinti ekonomistai sako, kad kai kuriuos pasiekimus įvertiname tik išvykę svetur, kitų rezultatams įvertinti gali prireikti daugiau laiko.
Išsikovojusi nepriklausomybę Lietuva savo nepriklausomos ekonomikos kelią pradėjo sunkiai – nuo perėjimo prie rinkos ekonomikos ir dėl to šoktelėjusios infliacijos. Tačiau per 35-erius metus šiame kelyje išsidėliojo ir nacionalinė valiuta litas, ir euro įvedimas, ir lyderystė finansinių technologijų sektoriuje. Galiausiai galima pasakyti – nors sunkumų tebekyla, Lietuvos gyventojai šiuo metu gali džiaugtis ne tik ekonominiais pasiekimais, bet ir geriausia gyvenimo kokybe istorijoje.
Šiemet minime svarbią sukaktį – 35-erius mūsų nepriklausomybės metus. Lietuva per šį laiką nuėjo ilgą ir prasmingą kelią, tapdama valstybe, kuria galime didžiuotis. Artėjant Kovo 11-ajai, LRT.lt straipsnių cikle „Vardan tos: 35-eri mūsų laisvės metai“ žurnalistai apžvelgia reikšmingiausius šalies įvykius, pasiekimus ir iššūkius.
Žodžiai „Vardan tos Lietuvos“ iš mūsų himno skamba drąsiai, stipriai ir išdidžiai, todėl kviečiame skaitytojus kartu pažvelgti į nueitą kelią – pasidžiaugti pergalėmis, prisiminti išmoktas pamokas ir įvertinti, ką mums reiškia laisvė.
Perėjimas prie rinkos ekonomikos
Lietuvos perėjimas prie rinkos ekonomikos 1990 m. buvo sudėtingas ir daug iššūkių kėlęs procesas.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus savo nepriklausomybę tai buvo neatsiejama nuo ekonominių reformų, nes tokiu būdu buvo atvertas kelias įvesti rinkos ekonomiką.
Vykstant šiam procesui buvo įgyvendinta privatizacija, kainų liberalizavimas. Tai iš pradžių sukėlė infliaciją, tačiau ilgainiui kainos stabilizavosi.
Perėjusi prie rinkos ekonomikos, Lietuva galėjo atverti savo rinką užsienio prekėms ir paslaugoms, tai lėmė didesnę konkurenciją ir prisidėjo prie geresnės prekių ir paslaugų kokybės.
Vilniaus universiteto ekonomistas Algirdas Bartkus pabrėžia, kad pereiti prie rinkos ekonomikos buvo būtina, tačiau tai lėmė itin spartų infliacijos augimą.
„Žinoma, kad, atrišus kainų kontrolės mechanizmus, kas buvo padaryta teisingai, kainos stipriai šoko į viršų. Jos tiesiog katapultavo. Tada pasidarė tokia infliacijos spiralė. Kainų augimo tempai Lietuvoje buvo milžiniški. Talonai, kurie buvo įvesti kaip pakaitalas rubliams, juos žmonės liaudyje vadino vagnorkėmis, labai stipriai nuvertėdavo. Vienu metu būdavo taip, kad per kelias dienas prarasdavai pusę perkamosios galios, už tą taloną tu už poros dienų galėdavai nusipirkti perpus mažiau prekių“, – primena A. Bartkus.
Kaip sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Adomas Klimantas, šio sudėtingo proceso metu Lietuva netgi šiek tiek atsiliko nuo Estijos.
„Tai buvo sudėtingas ir užsitęsęs procesas, Lietuva vienu žingsneliu atsiliko nuo Estijos ir tai, tikėtina, lėmė gilesnę duobę šiuo pereinamuoju laikotarpiu. Iki 1994 m. Lietuvoje pragyvenimo lygis prastėjo penkerius metus iš eilės. Didžiulis pasiekimas yra tai, kad, išgyvendami tokią skausmingą šoko terapiją, mes sugebėjome išlaikyti demokratiją ir nenusigręžti nuo rinkos ekonomikos. Ištvėrėme 1990-uosius ir dabar raškome vaisius“, – tvirtina A. Klimantas.
Sava valiuta – litas
Sava valiuta Lietuvos pirkėjai pirkti ir mokėti pradėjo 1993 m. Tai buvo svarbus žingsnis link suvereniteto. Vis dėlto šis procesas prasidėjo dar tais pačiais 1990-aisiais. Tuomet visiškai slaptai, siekiant išvengti destabilizacijos rinkoje ir galimų spekuliacijų, buvo parengtas naujos valiutos projektas.
1993 m. birželio 25 d. litas oficialiai išvydo dienos šviesą ir gyventojų pinigines.
Turėdama nacionalinę valiutą, Lietuva galėjo vykdyti savarankišką pinigų politiką, kontroliuoti savo ekonomiką, skatinti ekonomikos augimą.
Pirmieji lito banknotai buvo spausdinami užsienyje, nes Lietuva neturėjo savo pinigų spausdinimo priemonės.
LRT.lt kalbinti ekspertai skirtingai įvertino lito įvedimą. Anot A. Klimanto, litas nebuvo didžiulis pasiekimas – Estija savą valiutą įsivedė pirmoji ir apskritai pirmavo posovietinėmis reformomis. Lietuvoje, A. Klimanto teigimu, didelė dalis reformų buvo labiau neišvengiamos nei inovatyvios.
Savo ruožtu A. Bartkus LRT.lt teigė, kad litas vis dėlto įgijo simbolinę prasmę – litai pakeitė itin greitai nuvertėjančius talonus ir pažymėjo stabilesnio ekonominio laikotarpio pradžią.
„Stabilizavus procesus buvo įvestas litas. Ir litas buvo savotiškas simbolis to, kad turbulentiškas ir su labai neigiamomis pasekmėmis prasidėjęs ekonominės nepriklausomybės etapas yra baigtas. Litas tarsi simbolizavo, kad dabar jau galime statyti savo ateitį. Bambagyslė nukirpta, o toliau laukė jau savarankiškas gyvenimas. Litas turėjo tokį simbolį“, – sako A. Bartkus.
Šengeno erdvė – natūrali prisijungimo prie ES tąsa
2007 m. gruodžio 21 d. Lietuva atvėrė savo sienas ir tapo Šengeno erdvės dalimi. Tai atvėrė daugiau galimybių Lietuvos gyventojams ir verslui, jie galėjo atitinkamai laisvai keliauti, lengviau užsiimti prekyba.
Lietuva, siekdama prisijungti prie Šengeno erdvės, turėjo įgyvendinti daugybę reformų ir atitikti griežtus reikalavimus.
A. Klimanto pastebėjimu, prisijungimas prie Šengeno erdvės buvo natūrali kiek anksčiau įvykusio svarbaus Lietuvos politikos ir ekonomikos įvykio – įstojimo į Europos Sąjungą (ES) – tąsa.
„Įstojimas į Europos Sąjungą – tikrai svarbiausias modernios nepriklausomos Lietuvos ekonominis-politinis pasiekimas. Prisijungimas prie Šengeno erdvės 2007 m. pabaigoje buvo natūrali ir labai reikšminga tąsa. Nors laisvas asmenų judėjimas, tikėtina, prisidėjo prie emigracijos mastų, laisvas prekių judėjimas neabejotinai naudingas mažai atvirai prekiaujančiai valstybei“, – pabrėžia A. Klimantas.
Anot jo, Lietuvos prekybos lygis, vertinant procentais nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), jau nuo 2002 metų 50 proc. lenkia ES vidurkį. „Tai rodo, kad prekyba mums labai svarbi ir ES mechanizmai, lengvinantys prekių ir kapitalo judėjimą, Lietuvai žūtbūt reikalingi“, – daro išvadą ekspertas.
Savo ruožtu A. Bartkus prisijungimo prie Šengeno erdvės nesureikšmina: „Tokie dalykai kaip Šengenas daugiau prisideda prie patogumo. Mes, gyventojai, gauname didesnį patogumą. Mes, ekonomistai, dažnai vartojame žodžius „naudingumas“ ir „patogumas“. Patogumas nėra tas lemiantis veiksnys. Taip, tai yra patogiau. Šengenas nulemia, kad galime lengviau, greičiau judėti, greičiau atlikti tam tikras procedūras. Buvimas Šengeno zonoje yra patogiau.“
Nauja valiuta – euras
Euro įvedimas Lietuvoje 2015 m. sausio 1 d. buvo reikšmingas įvykis, žymėjęs svarbų Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą etapą. Dar prieš jo įvedimą skambėjo lūkesčiai, kad tai padės stabilizuoti Lietuvos ekonomiką, sumažins palūkanų normas ir pritrauks užsienio investicijų.
Norėdama įsivesti eurą Lietuva turėjo atitikti griežtus Mastrichto kriterijus ir tam pasirengti praktiškai.
„Ir Šengeno erdvė, ir formalus euro įvedimas – tai laipteliai, kurie mažina prekybos su Lietuva riziką, riša mus prie tarptautinės rinkos ir leidžia išnaudoti savo galimybes, kurias būtų sunku maksimaliai išnaudoti izoliuotiems. Tarpukariu Lietuvos prekybos lygis netgi būnant pasaulinės aukso standarto sistemos dalimi siekė vos apie 20 proc. BVP. Šiandien su 150 proc. mes – viena labiausiai Europoje prekiaujančių šalių, tad nors simboliškai lito atsisakymas galėjo kelti liūdesį, tai tikrai naudinga mūsų prekyba paremtai ekonomikai. Neginčytina, jog kainos po euro įvedimo išties išaugo. Bet pajamų lygis išaugo dar labiau, tad neigiamų pasekmių ilgalaikėje perspektyvoje euro įvedimas neturėjo“, – sako A. Klimantas.
A. Bartkus juokauja, kad bankų ekspertai tokiose situacijose dažniausiai mėgsta paminėti, jog skolintis tapo pigiau. Tačiau, pabrėžia docentas, iš euro gaunama nauda ne tokia siaura.
„Euro didžiausia nauda yra ta, kad mes gauname milžinišką instrumentą, labai galingą instrumentą šiek tiek pristabdyti infliacijos tempams Lietuvoje. Infliacija šiaip yra viena iš didžiausių mūsų šalies ekonomikos problemų, nes ji vis pakiša mums koją“, – sako A. Bartkus.
Jis primena, kad kalbų apie euro įvedimą Lietuvoje būta gerokai iki jo įvedimo, kai premjero kėdėje dar sėdėjo Algirdas Brazauskas. Tuomet, primena ekonomistas, įvesti euro mūsų šaliai nebuvo leista dėl spartėjančio infliacijos tempo.
„Tai buvo teisingas Europos Komisijos sprendimas. Infliacija mums yra didelė problema ir euras mums padeda ją palaikyti žemesnio lygio. Turiu omeny ne tada, kai įsivedėme eurą, bet apskritai dabar palaikyti žemesnio lygio. Įsivaizduokime, kad mes neturėtume euro ir turėtume litą su laisvai plaukiojančiu kursu. Dėl infliacinių šokų, su kuriais mes susidūrėme nuo 2021 m. pabaigos net iki 2023 m. pradžios, mes išgyvenome milžinišką infliaciją. Vienu metu vidutinis metinis infliacijos rodmuo net aritmetiškai buvo šiek tiek didesnis nei 20 proc. Jeigu nebūtume turėję euro, būtume turėję litą, litas būtų labai stipriai devalvavęs“, – atkreipia dėmesį A. Bartkus.
Taip pat, anot jo, Lietuvai būtų buvę brangiau apsirūpinti ir energetiniais ištekliais, todėl infliacija būtų pasiekusi gerokai daugiau nei 20 proc.
„Mažai, atvirai ekonomikai, kokia yra Lietuva, neturinčiai savo gamtinių išteklių, kuriai reikia tų gamtinių išteklių pirkti užsienyje, turėti tokią stabilią, bendrą valiutą kaip euras yra gyvybiškai būtina sąlyga. Tu su savo nacionaline valiuta labai sunkiai išsiversi“, – tvirtina A. Bartkus.
Lietuva – EBPO narė
Lietuvos kelias į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) nebuvo trumpas ir paprastas, tačiau galiausiai 2018 m. liepos 5 d. jį sėkmingai vainikavo narystė.
EBPO vienija pažangiausias pasaulio valstybes, kurių tikslas – skatinti ekonomikos augimą, gerinti gyvenimo kokybę ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą.
Lietuva pradėjo siekti narystės EBPO dar 2002 metais. Kaip ir tampant ES nare ar įsivedant eurą, reikėjo įveikti tam tikrus iššūkius, Lietuva turėjo atitikti EBPO standartus.
Galiausiai pasiekti rezultatą pavyko 2018 m. liepos 5 d. – šią dieną Lietuva oficialiai tapo 36-ąja EBPO nare.
Ši narystė leidžia Lietuvai naudotis EBPO ekspertų patirtimi, geriausia kitų šalių praktika ir dalyvauti EBPO veikloje, prisidedant prie pasaulinių ekonominių ir socialinių problemų sprendimo.
„EBPO yra išsivysčiusių valstybių „klubas“, tapimas jo nare 2018 m. Lietuvai laikytinas svarbiu simboliniu pasiekimu, pabrėžiančiu, jog mes tikrai grįžome į Vakarus“, – sako A. Klimantas.
Lietuvoje užaugo pirmieji vienaragiai
2019 m. Lietuva savo vardą įrašė į dar vieną – vienaragių – sąrašą. Tai mūsų šaliai padaryti padėjo naudotų drabužių ir aksesuarų prekybos platforma „Vinted“, kai jos vertė viršijo 1 mlrd. JAV dolerių.
Kiek vėliau – 2022 m. ir 2023 m. – šį sąrašą papildė dar dvi Lietuvos įmonės: kibernetinio saugumo produktus kurianti bendrovė „Nord Security“ ir internetinių skelbimų platformų grupė „Baltic Classifieds Group“.
„Vienaragių atsiradimas simbolizuoja, jog Lietuvoje kapitalistinė sistema veikia gerai, sugeba kurti ir augti. Ypač po dešimtojo dešimtmečio krizės Lietuvoje buvo pagrindo abejoti rinkos ekonomikos sėkme. Šiandien akivaizdu, kad šią sistemą prisijaukinome ir ambicingi šalies verslininkai neturi kliūčių ja naudotis, o nematoma rinkos ranka dalina jų kuriamą gėrį visai valstybei“, – sako A. Klimantas.
Prognozuojama, kad tai – ne vieninteliai vienaragiai. Jų Lietuvoje turėtų užaugti ir daugiau.
Į kolekcininkų kišenes – pirmoji virtuali kolekcinė moneta
2020 m. Lietuva nustebino pasaulį ir ypač numizmatus, kai Lietuvos bankas išleido pirmąją pasaulyje skaitmeninę kolekcinę monetą LBCOIN. Tai pirmoji pasaulyje skaitmeninė kolekcinė moneta, sukurta taikant blokų grandinės technologiją
Ji įamžino Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir 20 jį pasirašiusių signatarų. LBCOIN sudarė šeši skaitmeniniai žetonai, kurių kiekviename pavaizduotas vienas iš signatarų.
Visus šešis žetonus surinkę kolekcininkai juos galėjo iškeisti į fizinę sidabro monetą.
Buvo išleista 4 tūkst. fizinių monetų ir 24 tūkst. skaitmeninių žetonų.
LBCOIN skaitmeninius žetonus buvo galima parduoti ir keisti iki 2023 m. sausio 23 d., paskui LBCOIN elektroninė parduotuvė tapo nebeprieinama, visi neparduoti skaitmeniniai žetonai buvo sunaikinti.
Nors šios skaitmeninės kolekcinės monetos įsigyti nebėra galimybės, tai išskirtinis reiškinys numizmatikos istorijoje. Vis dėlto LRT.lt kalbinti ekonomikos ekspertai tvirtina, kad šis įvykis – labiau simbolinis nei išties reikšmingas.
A. Bartkaus teigimu, LBCOIN simbolinė reikšmė netgi galėjo sumenkti po to, kai Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje.
„Manau, kad orientavimasis į virtualųjį pasaulį turėjo praeiti po 2022 m. vasario 24 d. Kai prasideda Ukrainos karas, Rusija užpuola Ukrainą, turi tapti daug kam aišku ir pasikeisti tam tikros nuostatos. Mes niekada negalėsime atsisakyti pinigų fizine forma“, – sako A. Bartkus.
A. Klimantas teigia, kad tai būtų galima sieti su didesne Lietuvos ambicija: „LBCOIN nelaikyčiau dideliu praktiniu pasiekimu, bet sujungčiau tai su platesne ambicija išvystyti finansinių technologijų sektorių Lietuvoje. Lietuvos banko LBCOIN iniciatyva buvo žalia šviesoforo šviesa, rodanti, jog reguliuotojai Lietuvoje palankiai žiūri į fintech sektoriaus plėtrą.“
5G ryšį įvertiname išvykę
Nors išskirti vienos datos nepavyktų, Lietuva gali didžiuotis būdama viena pirmųjų šalių Europoje, kur pradėjo veikti nacionalinis 5G tinklas.
Šiuo keliu pradėta eiti dar 2022 m., kai buvo pradėta teikti komercinė 5G paslauga. Šiuo metu tinklo aprėptis tebėra dar labiau plečiama. Vyriausybė taip pat yra prisiėmusi įsipareigojimą toliau plėsti 5G prieigą visoje šalyje.
Nors daugelis 5G naudos gali nė nepajusti ar, tiksliau, neatkreipti į tai dėmesio, A. Klimantas akcentuoja – tai didelis pasiekimas, kurį dažnai įvertiname, pavyzdžiui, keliaudami.
„Tai, kad mes turime aukšto lygio komunikacijų infrastruktūrą, yra didelis pasiekimas. Ir internetas, ir bekontakčiai atsiskaitymai, ir kitos patogios inovacijos Lietuvoje greitai randa palankią dirvą. Viena vertus, tai padeda ir Lietuvos, ir užsienio verslams didinti efektyvumą, nesukant galvos dėl ryšio problemų. Kita vertus, lietuviams retsykiais reikia priminimo, kad jie gyvena išsivysčiusioje valstybėje.
Išvykęs į užsienį ne vienas greitai supranta, kad tokie kasdieniai patogumai kaip bekontakčiai atsiskaitymai ar spartus internetas ne visur taip paplitę kaip pas mus. Kuo geriau suprasime, kad žolė ir pas mus žalia, tuo daugiau mūsų rinksis savo gyvenimą kurti Lietuvoje“, – sako A. Klimantas.
LEZ priartina įmones prie darbuotojų
Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Kėdainiai, Panevėžys, Akmenė ir Marijampolė – visus šiuos miestus vienija tai, kad visuose juose veikia laisvosios ekonominės zonos (LEZ). Jos pradėtos kurti jau po nepriklausomybės atkūrimo, siekiant pritraukti užsienio investuotojų ir tokiu būdu paskatinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą.
Kai kurioms LEZ prireikė net kelerių metų, kol jos pradėjo efektyviai veikti, tačiau jau dabar jose įsikūrusios stambios užsienio ir Lietuvos bendrovės.
Pastarąsias LEZ vilioja mokestinėmis ir kitomis lengvatomis, kurios, panašu, atsipirko. Pritrauktos užsienio investicijos leido sukurti naujų darbo vietų ir didinti šalies konkurencingumą tarptautinėje arenoje.
Vis dėlto LEZ veikla taip pat susiduria su iššūkiais: konkurencija tarp LEZ, galimybės piktnaudžiauti mokesčių lengvatomis ir kt. Tačiau, nepaisant to, LEZ išlieka svarbiu Lietuvos ekonomikos varikliu, padedančiu prikviesti užsienio investuotojų.
„LEZ ir užsienio investicijų trauka – dar vienas žingsnis, kuris mums, kaip atvirai nedidelei šaliai, labai svarbus, – sako A. Klimantas. – Mano nuomone, tai prisideda ir prie emigracijos masto mažėjimo. Traukdama užsienio investicijas Lietuva išnaudoja vieną didžiausių ES privalumų – laisvą kapitalo judėjimą. Šiandien užsienio įmonei lengviau atvykti pas darbuotoją į Lietuvą nei kviesti jį emigruoti.“
A. Bartkus siūlo, kad priimtinesnė idėja galėtų būti paversti visą Lietuvą tarsi viena didele LEZ. Tokiu būdu, anot jo, būtų išvengta nesklandumų, kai į konkrečią vietą siekiamų pritraukti investuotojų galbūt netenkina konkreti vieta ar kitos tos zonos savybės.
„Tam tikra geografinė vietovė kitą kartą pasižymi tam tikrais trūkumais, todėl investuotojas nenori į ją eiti. Ji būna pernelyg nutolusi nuo ko nors ar kt. Investuotojas gali norėti kitokios geografinės vietos, todėl sakyčiau, kad čia reiktų koncentruotis į investicinio klimato Lietuvoje gerinimą, kad visa Lietuva būtų labiau panaši į LEZ.
Tada būtų nesvarbu, kur tu steigsiesi, ar prie Šiaulių nurodytoje vietoje, ar Šiaulių centre, ar pramoniniame kvartale. Jeigu mūsų šalis būtų tokia milžiniška kaip JAV, turinti labai didelių geografinių skirtumų, tada toks atskirų zonų išskyrimas būtų labai prasmingas“, – sako A. Bartkus.
Lyderė fintech srityje
Finansinės technologijos, arba fintech, ir Lietuva – ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidoje dažnai kartu linksniuojami žodžiai. Vienas iš puikių fintech pavyzdžių – jau minėta pirmoji pasaulyje skaitmeninė kolekcinė moneta LBCOIN.
Fintech sektorius tebėra vienas sparčiausiai augančių ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tai lemia ir palanki reguliavimo aplinka, ir stipri IT infrastruktūra su talentingais specialistais bei valstybės parama šiai sričiai.
Su finansinėmis technologijomis susiduriame kartais to nė nepajausdami. Tai ir internetiniai ar mobilieji mokėjimai, ir paskolų, investavimo platformos, draudimo paslaugos, teikiamos internetu, ar kriptovaliutų ir blokų grandinės technologijų plėtra.
„Finansinių technologijų sektoriaus išsiplėtimas Lietuvoje yra šaunus pasiekimas, kuris parodo mūsų potencialą rasti inovatyvių nišų ir leisti joms skleistis. Labai svarbu potencialo nepaleisti, reikia fintech sėkmę atkartoti naujuose sektoriuose. Gal tai bus kriptovaliutos? Gal tai bus gynybos technologijos? O gal kosmoso inovacijos?
Mano nuomone, valstybė turėtų parengti nuolat atnaujinamą strateginės plėtros planą su trimis išskirtinio vystymosi kryptimis. Pavyzdžiui, fintech, miltech ir spacetech. Kai kuri nors iš krypčių pasiekia pirminės brandos stadiją (kaip fintech), ją pakeičia nauja kryptis, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto technologijos. Taip mūsų inovacijos neužmigtų, kaip užmigo Britanijoje 19 a. pabaigoje arba šiuolaikinėje Estijoje“, – sako A. Klimantas.
Savo ruožtu A. Bartkus tvirtina, kad fintech sektorius tebėra suaktyvėjęs, bet ateitis išlieka gana neaiški. Kaip pavyzdį A. Bartkus pateikia vieną iš fintech sričių – kriptovaliutas.
Anot jo, nors dabar žmonės ir investuoja į jas, ateityje situacija gali keistis: „Absoliučiai visi daiktai, egzistuojantys ekonomikoje, neturi vertės. Galbūt vertę turės unikali skaičių kombinacija, kuri yra vadinama kriptovaliuta. Tokios investicijos vyksta ir vyks tol, kol turto įsigyjantys asmenys mato tame bitkoine ar bet kokioje kitoje finansinėje išvestinėje priemonėje prasmę“, – sako A. Bartkus.
„Dėl to prie fintecho aš labai stipriai neprisiriščiau. Tai yra nauja, dar neįsitvirtinusi šaka. Gali būti, kad ateitis jai nebus tokia rožinė, kokia yra dabartis. Dabar taip, jai labai gerai sekasi“, – apibendrina jis.
Geriausia gyvenimo kokybė istorijoje?
Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva padarė didelę pažangą gerindama savo gyventojų gyvenimo kokybę: augo šalies ekonomika, didėjo gyventojų pajamos ir perkamoji galia.
A. Bartkus LRT.lt teigia, kad palyginti gyvenimo kokybę dabar su pačia nepriklausomybės pradžia – itin sudėtinga. Tačiau lyginti galima laikotarpį nuo tada, kai buvo įvestas litas.
„Iki to palyginimas yra nepatikimas. O jeigu matote, kur istoriškai lyginama ar net septyniasdešimt kažkelinti metai... ten ekstrapoliacijos pasaka kažkokia. Pavyzdžiui, 1998 m. jau tikrai toks turbulentiškas raidos tarpsnis. Per visą šitą laiko tarpą realus darbo užmokestis (realus, tai reiškia, kad atsižvelgiame į perkamąją galią) išaugo Lietuvoje 2,7 karto. Tai ne procentai. Tai kartai. Jeigu paimtume 30 metų laikotarpį, garantuoju, kad gautume tris kartus. Tu gali tris kartus daugiau prekių įsigyti“, – paaiškina A. Bartkus.
O štai BVP, lyginant 1998 m. ir 2024 m., išaugo 2,5 karto. Šie rodikliai, anot A. Bartkaus, rodo, kad neturėtų net kilti abejonių – mes gyvename geriau nei bet kada anksčiau.
„Tai yra vienareikšmiškas atsakymas, be jokios abejonės, mes gyvename geriausiai bet kada savo istorijoje. Tai nereiškia, kad mes nenorime gyventi geriau. Be abejonės, norime gyventi geriau. Tai nereiškia, kad mes esame pirmaujanti šalis Europoje. Tai nereiškia, kad mes neturime problemų. Bet mes gyvename tikrai daug geriau, nei gyvenome nepriklausomybės pradžioje. Jeigu kas nors sau užduoda klausimą, ar viskas, ką padarėme, nuėjo veltui, tai ne, nenuėjo veltui“, – sako A. Bartkus.
A. Klimantas teigia, kad šiandien vidutinis lietuvis išties gyvena geriau nei bet kada istorijoje, tačiau geriausia istorijoje gyvenimo kokybe gali pasigirti beveik kiekviena valstybė.
„Lietuvos rezultatus reikia vertinti lyginant su išsivysčiusiomis šalimis: vejamės, stovime vietoje ar vis labiau atsiliekame? Nuo 1913 m. iki 1989 m. nė viena Lietuvoje veikusi ekonominė sistema nesugebėjo mūsų pajamų lygio priartinti prie išsivysčiusių šalių vidurkio. Na, o Kovo 11-osios Lietuva pirmąsyk istorijoje iš tikrųjų vejasi turtingas valstybes.
Nuo 2000 m. Lietuvos vidutinis pajamų lygis (su trumpa pertrauka 2008 m. krizės laikotarpiu) nuolat artėja prie ES ir Šiaurės Europos šalių vidurkių. Nuo 2015 m. gyvenimo kokybė Lietuvoje yra arčiau Šiaurės ir Vakarų valstybių nei bet kada istorijoje – tai yra didžiausias Nepriklausomos Lietuvos nuopelnas. Po nesėkmingo tarpukario ir beviltiškų sovietinių eksperimentų Kovo 11-osios Lietuva ištraukė šalį iš skurdo“, – sako A. Klimantas.
