Lietuvoje vykusio Pasaulinio Gailestingumo kongreso metu apie sunkių ligonių slaugymą šeimoje kalbėjusi psichologė Regina Morkūnienė sako, kad slaugantieji dažnai pamiršta pasirūpinti savimi. Jie visą dėmesį ir energiją sutelkia artimųjų priežiūrai, o tai pavojinga jų pačių sveikatai. „Yra net terminas „slaptieji pacientai“, – sako psichologė, kalbėdama apie slaugančiuosius.
Psichologė Regina Morkūnienė diskusijoje „Sunkus ligonis šeimoje“ teigia, kad liga – neišvengiamas dalykas. Ji dalinasi ir vertingais patarimais artimuosius slaugantiems žmonėms, kaip nepervargti ir rasti laiko savo sveikatai. Psichologė sako, kad jai ir pačiai teko slaugyti sunkiai sergantį savo vyrą.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Psichologė pabrėžia, kad liga yra neišvengiamas dalykas, keičiantis šeimos dinamiką, finansus ir vaidmenis, todėl svarbu mokytis priimti pagalbą.
- Svarbu įvertinti, ar ligonį slaugyti namuose, ar kreiptis į specialistus.
- Slaugantieji dažnai tampa „slaptaisiais pacientais“, todėl jiems būtina rūpintis savimi, pailsėti, kad nesušlubuotų jų pačių sveikata.
„Liga yra neišvengiama žmogaus gyvenime. <...> Kai žmogus rimtai suserga, vyksta pokyčiai ligonio šeimoje. Kažkas turi ne tik perimti sergančiojo funkcijas, bet ir padėti jam kasdieniuose reikaluose, padėti palaikyti ryšius su medikais ir aplinka. Sumažėja šeimos pajamos, sveikiems šeimos nariams padaugėja pareigų – atsiranda nauji socialiniai šeimos vaidmenys“, – sako psichologė.
Ji teigia, kad tokiais atvejais šeimos nariams svarbu išmokti kviestis į pagalbą kitus žmones, priimti siūlomą pagalbą.
Slaugyti pačiam ar perleisti slaugą į specialistų rankas?
Psichologė pabrėžia ir sunkią dilemą, su kuria susiduria slaugantys artimieji: slaugyti patiems ar perleisti slaugą specialistams.
„Artimieji, patikėdami ligonį slaugymo institucijai, neretai jaučiasi kalti.“
– R. Morkūnienė
„Tradiciškai dar dažnai manoma, kad geriausia vieta slaugyti artimąjį yra jo namai. Kartais tai tampa neįmanoma dėl sunkios ligonio būklės ar dėl šeimos narių užimtumo. Jie negali slaugyti 24 valandas per parą.
Tokia nuostata, kad geriausia rūpintis sergančiuoju namuose, ateina iš senesnių laikų, kai po vienu stogu gyvendavo kelios kartos, kai nemaža dalis veiklos vykdavo namuose arba šalia namų. Reikalavimai slaugai buvo žymiai mažesni: paduoti vandens, būti šalia, turėjo būti užtikrinami tik labai paprasti poreikiai.
Dabar sunkiai sergantiesiems siūloma daugiau paslaugų, daugiau medicininės pagalbos. Paliatyviosios pagalbos skyriams taip pat keliami aukštesni reikalavimai“, – teigia diskusijos dalyvė.
Ji sako, kad svarbu įvertinti įvairius aspektus. Pavyzdžiui, slaugomas namuose ligonis bus jam įprastoje aplinkoje, bet slaugomas gydymo įstaigoje gaus daugiau paslaugų: gydytojo konsultacijas, nuolatinę priežiūrą, socialinę ir psichologinę pagalbą.
Dažnai priimant sprendimą neaplenkia gėdos jausmas.
„Artimieji, patikėdami ligonį slaugymo institucijai, neretai jaučiasi kalti“, – sako psichologė.
Kaip bendrauti su slaugomu žmogumi?
Psichologė teigia: sunku slaugančiajam suprasti, kaip jaučiasi sergantis žmogus.
„Tiksliai pajausti sergančiojo būsenos neįmanoma. Kiekvienas sergantysis išgyvena skirtingus jausmus, todėl negalima sakyti: „Žinau, kaip tu jautiesi.“ Geriau sakyti: „Bandau įsivaizduoti“, „Norėčiau suprasti“.
Niekada negalima lyginti, kieno liga sunkesnė. Objektyviai gal ir yra kriterijai, bet kiekvienam žmogui sava liga yra sunkiausia. Jeigu tai gyvybei pavojinga liga, ji veikia kaip stiprus stresorius“, – teigia R. Morkūnienė.
Viena svarbiausių užduočių artimiesiems – užtikrinti, kad žmogus neatsisakytų gydymo.
„Paskatinti jį, palaikyti, stebėti, kad atliktų reikiamus tyrimus, palaikytų ryšį su gydytojais. <...> Stiprus ligos neigimas būdingas onkologiniams ligoniams.
Dažna situacija, kad artimieji irgi negali priimti realybės, kelia nerealius reikalavimus medikams, pavyzdžiui, pagydyti nepagydomai sergantį, mirštantį žmogų“, – sako specialistė.
Sunkiai sergančiuosius dažnai lydi ir pyktis ant savęs, ant sveikųjų.
„Pyktis yra stiprus jausmas, kuris atsiranda, kai jaučiamės ribojami, varžomi, kai reikia naujai nustatyti ribas. Pyktis laikomas daugiausiai energijos turinčiu jausmu. <...> Susirgęs žmogus pyksta ant savęs, ant sveikųjų, ant medikų, ant aplinkinių. Viskas priklauso nuo pykčio išraiškos būdų. Pats pyktis yra gerai, svarbu, ką mes su juo darome. Negalima jo nukreipti į aplinkinius. Idealiu atveju žmogus išreiškia pyktį žodžiais“, – kalba R. Morkūnienė.
Ji rekomenduoja prisiminti, kad per pyktį kalba ne artimasis, o jo liga. Piktam ligoniui svarbu parodyti, kad jis yra girdimas ir matomas. Ji pabrėžia, kad nereikėtų liepti ligoniui slopinti jausmų, nes tai gali tik pabloginti būklę.
Slaugantieji – slaptieji pacientai
Ligonio artimieji patiria ne tik fizinę, bet ir emocinę naštą. Diskusijoje kalbėjusi psichologė nurodo, kad jie dažnai tam tikra prasme irgi tampa pacientais, kuriems gali kilti ir sveikatos problemų.
„Patys slaugantieji, neformalūs slaugytojai, tampa labiau pažeidžiami. Yra net terminas „slaptieji pacientai“. Tyrimai parodė, kad šie žmonės dažniau susiduria tiek su fizinės, tiek su emocinės sveikatos problemomis: sumažėja slaugančiojo atsparumas somatinėms ligoms, dažnesni virškinimo, nervų, kraujotakos sistemų sutrikimai, miego ar apetito sutrikimai. Gali būti dažniau piktnaudžiaujama alkoholiu, maistu.
Iš savo praktikos žinau atvejų, kai slaugantysis išeina anksčiau už slaugomąjį. Tai labai sunkūs atvejai“, – dalinasi patirtimi specialistė.
Psichologė sako, kad slaugant kitą svarbu neapleisti savęs.
Ji pataria: „Jeigu tampa sunku pasirūpinti savimi, kai slaugomas artimasis, galvokime, kad tai darome dėl ligonio. Jeigu mes nebepajėgsime ar kažkas su mumis atsitiks, tai jam nuo to bus blogiau. Niekada negalime žinoti, kiek laiko truks slaugymas, todėl slaugantysis turi labai rūpintis savimi, kad nepritrūktų jėgų.“
Artimiesiems svarbu rūpintis ir savo emocine sveikata.
„Kalbant apie sergančiojo šeimą, svarbus yra slaugančiojo psichologinis atsparumas – individo gebėjimas prisitaikyti veikti jam nepalankiomis sąlygomis. Šis atsparumas apima gebėjimą pailsėti, atgauti jėgas, pavalgyti, pamiegoti. Apima ir emocinį atsparumą: gebėjimas suprasti, išjausti, palaikyti emocijų kontrolę. Dar vienas komponentas – dvasinis atsparumas. Tai gebėjimas suprasti savo vertybes, įsitikinimus, ieškoti prasmės ir meilės“, – nurodo R. Morkūnienė.
Ji sako, kartais gali kilti grėsmė ir slaugančiojo asmenybės tapatybei.
„Kartais, kai paklausiu artimojo, kaip ligonis miegojo, girdžiu sakant: „Mes miegojome gerai.“ Artimieji ima kalbėti daugiskaita. Toks visiškas susitapatinimas nėra gerai. <...> Kad slaugantysis sudėtingoje situacijoje apsaugotų save, būtina išmokti bent trumpam atsitraukti nuo slaugymo situacijos, užsiimti kita veikla, bent trumpam nukreipti savo mintis kitur.
Gali atrodyti, kad aš negaliu sau skirti laiko, bet to laiko sau gali užtekti labai nedaug, bet jis turi būti kitoks, kad mes bent keletą minučių galėtume nebegalvoti apie slaugymo situaciją. Paskui vėl grįžtame kitokie, pailsėję“, – sako R. Morkūnienė.
Prisitaikymas slaugant priklauso ne tik nuo vidinių, bet ir nuo išorinių veiksnių.
„Tai visuomenėje esančių požiūrių, papročių, tradicijų (derinys – LRT.lt). Pavyzdžiui, ar senų tėvų slaugymas laikomas garbinga vaikų pareiga, ar į tai žiūrima kaip į priverstinę pertrauką karjeroje“, – teigia specialistė.
Svarbu pasiūlyti pagalbą slaugančiajam, sako psichologė. Galbūt slaugantysis atsisakys, bet žinos, kad tokia pagalba iš šalies galima.
Morališkai slaugantįjį palaiko ir bendravimas su kitais slaugančiaisiais. Psichologė teigia, kad tai leidžia dalintis ne tik atsakomybėmis, bet ir emociniais išgyvenimais.
„Panaši patirtis suartina ir leidžia pasijusti saugiau. Duoda palaikymą, įvertinimą ir pripažinimą“, – apibendrina psichologė.
