„Kai patyriau traumą supratau, jog bet ką atiduočiau, kad tik galėčiau dalyvauti varžybose. Nebūtinai laimėti, tiesiog dalyvauti“, – interviu su LRT metu sako netrukus į disko metimo sektorių grįšiantis geriausias Lietuvos sportininkas Mykolas Alekna.
Praėjusią savaitę Lietuvos sporto pasaulį pasiekė gana netikėta, bet labai džiugi žinia – planetos disko metimo rekordininkas M. Alekna jau kitą mėnesį planuoja pasirodyti sektoriuje. Pranešta, kad kovą traumą patyręs ir krūtinės raumens operaciją atlikti turėjęs atletas varžysis „Prefontaine Classic“ disko metimo varžybose Judžine (Oregonas, JAV).
Šios varžybos taip pat bus ir devintasis šio sezono „Deimantinės lygos“ etapas. Jis vyks liepos 3–4 dienomis, bus transliuojamas per LRT.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- M. Alekna pasakoja apie kovo mėnesį patirtą traumą ir sėkmingos reabilitacijos procesą.
- Geriausias Lietuvos sportininkas teigia, kad ši trauma ir laikas be sporto priminė, koks jam svarbus yra disko metimas.
- M. Alekna jau liepos mėnesį planuoja startuoti „Deimantinėje lygoje“, o rugpjūtį žada Lietuvos garbę ginti Europos čempionate.
Amerikietiškieji kalneliai, vaikščiojimas lynu arba maratoną, o ne sprintą primenanti kelionė – taip ir dar kitaip būtų galima apibūdinti profesionalaus sportininko gyvenimą. Vieną dieną atletas gali triumfuoti ir maudytis šlovės spinduliuose, o kitą jau sulaukti kritikos, patirti traumą ar skaudų pralaimėjimą. Žinoma, pasitaiko ir ramesnių, kraštutinumų nesiekiančių atkarpų.
Kad ir kaip keistai tai galėtų skambėti, galiausiai reikia visko. Pergalės džiugina, nesėkmės grūdina, o šių priešpriešų mišinys leidžia mokytis, geriau pažinti save ir taip vis labiau tobulėti.
„Šie mėnesiai man ir parodė, kad svarbiausia yra ne medaliai, o noras grįžti į sektorių, varžytis, būti tarp geriausių. Patirtis didėja, o dabar turiu ir su kuo palyginti situacijas. Kai būsiu nepatenkintas sidabro ar bronzos medaliu, kokiu pasirodymu, tai visada galėsiu pagalvoti, kaip išvis gali nieko nebūti, kaip jaučiausi būdamas traumuotas. Tada supranti, kad bet koks medalis, gera sveikata, tiesiog galimybė mėtyti diską yra svarbiausia. Tokios akimirkos to ir išmoko“, – pozityvo kupinu balsu sako olimpinis ir pasaulio vicečempionas.
LRT primena, kad kovo pabaigoje M. Alekna socialiniame tinkle pranešė apie treniruotės metu patirtą traumą – plyšusį kairįjį krūtinės raumenį. Po šio įvykio M. Aleknai greitai buvo atlikta operacija.
„Gyvenimas akimirkai mane pristabdė. (...) Ačiū gydytojui Jamesui Voosui, kad mane priėmė ir taip greitai atliko operaciją po traumos. Ačiū Oregono komandai už pagalbą ieškant geriausio chirurgo šalyje ir už besąlygišką paramą. Grįšiu stipresnis“, – pavasarį rašė 23-ejų lengvaatletis.
Netrukus apie auklėtinio traumą socialiniuose tinkluose mintimis pasidalijo ir jo treneris Mantas Jusis, teigęs, kad numatomas atsistatymo laikotarpis yra 4–6 mėnesiai.
„Svarbiausia, kad trauma kontroliuojama, visas dėmesys dabar skiriamas iki galo, kokybiškai atsistatyti. Dirbsime etapais, nuo audinių gijimo ir mobilumo atstatymo iki laipsniško grįžimo į sportinę formą. Esame ramūs dėl tolesnės eigos, žinome sportininko charakterį, discipliną ir požiūrį į darbą“, – savo kovo 24-osios įraše dėstė M. Jusis.
Spėjo prabėgti vos du mėnesiai ir M. Alekna į rankas vėl paėmė diską. Paėmė ne bet kaip, o dar geriau suprasdamas, koks tai neįkainojamas, prasmingas ir sielai reikalingas jausmas. Pasak lengvaatlečio, sportinė forma po truputį vis gerėja ir leidžia optimistiškai laukti grįžimo į varžybas.
„Sakyčiau, kad šis laikotarpis pareikalavo labai daug kantrybės. Tokioje situacijoje dar niekada nebuvau atsidūręs. Tie trys mėnesiai po traumos buvo gana įtempti. Sunkiausia buvo tai, kad negalėjau mėtyti disko. Visgi dabar jau eina gal trečia savaitė, kai paimu diską į rankas, vėl vis patogiau jaučiuosi, neblogai sekasi mėtyti. Savijauta yra labai gera, todėl esu motyvuotas pradėti sezoną“, – mintimis dalijasi M. Alekna.
Primename, kad 2025 m. jis dominavo disko metimo scenoje. Geriausias Lietuvos sportininkas vėl pagerino pasaulio rekordą (75,56 m), o vėliau užfiksavo ir naują „Deimantinės lygos“ rekordą (71,70 m). Galiausiai išskirtinį sezoną vainikavo pirmą kartą karjeroje iškovotas „Deimantinės lygos“ trofėjus ir pasaulio čempionate pelnytas sidabro medalis.
Su LRT pasikalbėti sutikęs M. Alekna taip pat pasakoja apie pirmąsias emocijas patyrus traumą, kokybišką ir greitą reabilitacijos procesą, disko metimo varžybų stebėjimą iš šalies ir begalinį norą vėl atsidurti tarp geriausių.
– Kokia apskritai buvo pirminė reakcija į patirtą traumą? Ar ta akimirka stipriai išgąsdino?
– Pirminė emocija buvo apmaudas. Gailėjausi, galvojau, kodėl reikėjo tokį svorį spausti. Tada buvau pasiekęs tokį emocinį dugną – pirmos kelios dienos buvo labai sunkios. Labiausiai tuo metu padėjo pokalbiai su artimaisiais, palaikymas. Taip pat ir universiteto [Oregono] komanda labai prisidėjo. Labai palaikė ir treneriai, ir visas personalas. Taip, visas procesas buvo nelengvas, bet dabar jau viskas normaliai (juokiasi).
– Šioje istorijoje labai gražų ir svarbų vaidmenį atliko mama, kuri atvyko pas jus į JAV. Kiek jums buvo svarbu, kad mama atvyktų ir būtų šalia? Apskritai kiek ir kokio palaikymo sulaukėte?
– Mamos besąlygiškas palaikymas buvo tikrai svarbus. Ji atvyko į JAV man padėti pirmą savaitę po operacijos. Ta pirma savaitė yra pati sunkiausia – ir skausmas, ir reikia apsiprasti gyventi su viena ranka. Jos atvykimas ir pagalba man buvo labai naudinga. Kadangi JAV gyvenu vienas, šiemet pakeičiau universitetą, tai [Oregone] dar neturiu tokių artimų draugų, kurie man būtų galėję kasdien padėti. Mamos pagalba buvo labai vertinga ir aš esu jai už tai dėkingas.
Žinučių sulaukiau be galo daug. Tai labai smagu. Paskambino ir kolegos disko metikai, išreiškė palaikymo žodžius. Psichologiškai tai labai padėjo, todėl esu visiems labai už tai dėkingas.
– Akcentuoti turbūt reikėtų ir tai, kad trauma buvo patirta kairėje krūtinės pusėje, o ne dešinėje? Kadangi diską metate dešine ranka, tai priešingu atveju visa reabilitacija būtų užtrukusi kur kas ilgiau, viskas būtų sudėtingiau?
– Tikrai labai pasisekė, kad raumuo plyšo kairėje pusėje. Jeigu būtų buvusi dešinė ranka, tai šį sezoną nebūtų buvę jokių šansų grįžti. Dėl to labai pasisekė, dėl to reabilitacija ir buvo greitesnė.
– Kaip atrodė reabilitacijos procesai, pradedant nuo operacijos, pirmųjų savaičių JAV ir baigiant sportavimu Lietuvoje?
– Traumą patyriau kovo pradžioje, antrą savaitę. Po 5–6 dienų man buvo iškart atlikta operacija. Pirmas dvi savaites po jos praleidau JAV. Nieko pernelyg nedariau, tiesiog minimaliai palaikėme fizinę būklę. Daugiausia ilsėjausi ir leidau operuotai vietai gyti.
Tuo metu grįžęs į Lietuvą su M. Jusiu pradėjau treniruotis aktyviau. Darėme labai aktyvią reabilitaciją – sunkiai dirbau kasdien. Sakyčiau, kad treniruotėse praleidau netgi daug daugiau laiko negu iki traumos. Išvažiuodavau devintą valandą ryto ir grįždavau trečią dienos. Visada ir pradirbdavome – darydavome įvairius pratimus ir taip stiprinome kūną. Šis procesas buvo gana ilgas. Prireikė dviejų mėnesių, kol sausgyslė vėl normaliai priaugo. Tada jau ir buvo galima nebe tik atlikti metimų imitacijas ir technikos pratimus, bet ir vėl pradėti mėtyti. Didžiausią progresą ir pajutau po 6–8 savaičių. Supratau, kad ranka tarsi vėl „prigyja“, galiu treniruotis maždaug 70 proc. pajėgumu.
– Koks buvo pirminis jausmas, džiaugsmas, emocijos, kai po šios pertraukos Vilniuje vėl į rankas paėmėte diską ir atlikote pirmus metimus?
– Aš diską tarsi visada mėtydavau. Žinoma, metimai būdavo iš vietos, be metimo posūkio. Taip mėtydavau todėl, kad neprarasčiau to jausmo. Iš pat pradžių diską pamėtydavau į viršų. Visgi prieš pirmą kartą eidamas į sektorių ir atlikdamas normalų metimą labai jaudinausi. Atrodė, kad tai vėl darau pirmą kartą. Buvo didžiulis jaudulys, bet greitai pripratau prie to jausmo ir viskas sugrįžo į senas vėžes. Po kelių dienų pradėjau jaustis vis geriau ir geriau.
– Kai buvo pranešta, kad jau liepos mėnesį pasirodysite „Deimantinės lygos“ sektoriuje, žiniasklaida ėmė rašyti apie netikėtai greitą, įspūdingą, pasakišką grįžimą. Ar jums tokia greita ir gera reabilitacija taip pat buvo netikėtumas, toks siurprizas, ar maždaug to ir tikėjotės?
– Manau, kad nustebome ir patys. Šio reabilitacijos proceso negreitinome, neforsavome įvykių. Kai pradėjau po truputį mėtyti diską, pripratau, galėjau vėl didinti intensyvumą. Mačiau, kad viskas man gerai – metant diską ta ranka nedirgsta. Trauma vis tiek buvo kairėje pusėje. Mėtyti diską galiu, bet sportinė forma, žinoma, nebus pati aukščiausia, nes mažai ką galiu treniruoti krūtinės srityje, rankos. Šios raumenų grupės truputį atsilieka. Nepaisant to, rankos neskauda. Taigi, kodėl gi ne?
Vis tiek tikslas yra Europos čempionatas. Kuo daugiau patirties galiu įgauti iki jo, pasivaržyti su geriausiais pasaulyje, tuo viskas bus tik į naudą, pridės pasitikėjimo. Paskutinį kartą varžybose dalyvavau jau gana seniai. Toks jausmas, kad jau keleri metai praėjo, nors iš tikrųjų tik aštuoni mėnesiai. Nemanau, kad rezultatai bus kosminiai, bet noriu grįžti ir po truputį ruoštis Europos pirmenybėms.
– Kaip pastaruoju metu stebėjote disko metimo varžybas? Esate įpratęs visuomet dalyvauti aukščiausiame lygyje, o dabar galite jį tik stebėti. Koks tas dabartinis varžybų alkis? Sunku ištverti savame kailyje?
– Pats irgi galvojau, kad taip bus, bet pasakyčiau, kad pastarąsias varžybas stebėjau kažkaip ramiai. Galbūt daugiau užsidegimo buvo iškart po traumos, kai Ramonoje vyko varžybos. Aš taip pat norėjau ten šiais metais važiuoti ir gerinti pasaulio rekordą, todėl šiek tiek jaudinausi, kad jis nebūtų pagerintas.
Tai galbūt ir būtų vienintelės varžybos, per kurias buvau daugiau užsidegęs. Kitas varžybas ramiai peržiūrėjau, nes esu susitaikęs su savo situacija, žinau, kad greitai grįšiu, kad viskas vyksta sklandžiai. Su šiuo aspektu susitvarkiau ramiai, bet į sektorių grįžti nekantrauju.
– Kokia būtų Mykolo Aleknos žinutė sau pačiam? Ką norėtųsi pasakyti, kad, tarkime, 2026 metų pabaigoje būtų galima tuo pasidžiaugti?
– Manau, kad šiais metais labai sunku ką nors prognozuoti. Sau didelių tikslų nekeliu. Aišku, kad dalyvausiu Europos čempionate, yra labai dideli šansai. Jeigu neįvyks kitos traumos, tai ten tikrai turėčiau būti. Bet kaip ir sakau, sau didelių tikslų nekeliu.
Su treneriu M. Jusiu ir kitais komandos nariais kalbėjome, kad svarbiausia yra žinoti, jog padariau viską, ką galiu, ir sezono pabaigoje tuo didžiuotis. Svarbiausia atiduoti visą širdį ir pažiūrėti, kas pavyks.
