Kelią į Žytomyrą žymi pavieniai kontrolės postai, įrengiami minios civilių. Jie skuba įtvirtinti miestą, kuris yra kitas eilėje, Rusijai siekiant apsupti Ukrainos sostinę.
Sekmadienį pirmosios iš Baltarusijos paleistos raketos pataikė į Žytomyrą – miestą, įsiterpusį tarp Kijevo ir kelio į Vakarus. Du sprogimai, įvykę vienas po kito, užklupo netikėtai.
„Greitai į rūsį“, – šaukia moteris, žmonių srautui leidžiantis žemyn. Tik tada pradeda skambėti sirenos.
Žmonės neria į savo telefonus, bandydami rasti žinių apie tai, kur ir kas vyksta. Informacijos trūksta. Vėliau Ukrainos valdžios institucijos patvirtina, kad tai buvo balistinė raketa „Iskander“, paleista iš Baltarusijos.
„Jiems nepavyko užimti Kyjivo, bet Žytomyras yra kitas kelias ten“, – sako Nadia, medikė, mokanti vietos teritorinės gynybos pajėgas suteikti pirmąją pagalbą.
Žytomyras, miestas, kuriame gyvena apie 260 000 žmonių, gali būti brangus taikinys. Jame yra daug karinių objektų, įskaitant akademiją, oro uostą, kelis dalinius, taip pat gamykla, kurioje remontuojami šarvuočiai ir gaminamos atsarginės dalys.
„Štai kodėl mums reikia nugalėti“, – priduria Nadia.
Tūkstančio žmonių mobilizacija
Prie steigiamų kontrolės punktų būriuojasi civiliai: vieni turi ginklus, kiti – kastuvus ir kirvius. Dabar norinčių imtis ginklų yra daugiau, nei gali apdoroti vietos kariniai daliniai ir teritorinės gynybos pajėgos.
Tarp laukiančiųjų užsirašyti yra Vsevolodas Mirošničenko, buvęs Ukrainos Antarktidos stoties „Akademik Varnadsky“ elektrikas.
„Atvykome, kai buvo paskelbta mobilizacija, [todėl] žinome, ką daryti, – sako jis. – Nenoriu tiesiog sėdėti namuose.“
Pasirengimas karui persipina su įprastos kasdienybės likučiais visame mieste. Centrinėje gatvėje jauni ir seni žmonės stato prieštankines užtvaras priešais restoranus ir barus, įskaitant turistų pamėgtą „Pjana višnia“. Rytinės kavos nuolaidų skelbimai kontrastuoja su užkaltais langais. Netoliese pagyvenęs vyras bando parduoti paveikslus.
Šalia barikadų esanti bažnyčia taip pat dalyvauja: renka butelius Molotovo kokteiliams gaminti, neša duonos, sumuštinių ir vandens vyrams ir moterims prie patikros postų. Kitur savanoriai ruošia slėptuves, kaupia maisto ir vaistų atsargas.
Viena iš tokių vietų – populiarus baras su odinėmis sofomis, belgišku alumi, plytinėmis sienomis ir variniais vamzdžiais. Dabar čia ant stalų sukrauta humanitarinė pagalba ir ginklai.
„Patrauk šią rankeną, ir viskas“, – vyras rodo Nikai, kaip elgtis su kalašnikovu. Ji atsargiai pakelia ginklą, nukreipia į sieną, ir nuspaudžia nuleistuką.
Vaizdai, kai visame mieste žmonės mobilizuojasi statyti barikadas, kontrolės postus ir įtvirtintas pozicijas, primena Maidano revoliuciją.
„Ukrainoje visada buvo tokių [žmonių mobilizacijų] – 1990 m. Granito revoliucija ir 2005 m. Oranžinė revoliucija, [...] paskui 2014 m., kai prasidėjo karas [Donbase]“, – sako Nazarijus Tomčiukas, buvęs žurnalistas ir prodiuseris, dabar savanoris, padedantis ginti savo miestą.
Pasak jo, įsiveržusi į Ukrainą Rusija parodė savo veidą. Ši paprastų žmonių organizavimosi dvasia padeda, priduria N. Timčukas: „Mes nesame Rusija, mums nereikia caro, mes esame organizuota visuomenė, priklausome vieni nuo kitų, o ne nuo kažko kito, ir [Rusijos prezidentas Vladimiras] Putinas negali to suprasti.“
„Mums nerūpi [ar kris Kyjivas, ar ne], bus partizaninis [karas], – sako V. Tomčukas. – Miestai, kurie dar bus laisvi, kovos.“
Pasalos ir vietiniai diversantai
Daugelyje vietų mums liepiama nefotografuoti. Priežastis – diversinės grupės jau yra mieste.
„Jie žymi vietas, kurias paskui galės smūgiuoti iš oro, – sako V. Tomčukas. – Tai žmonės iš Žytomyro arba tie, kurie atvyko iš kitų miestų ar Rusijos dar prieš prasidedant karui“.
Dirbdami po vieną arba poromis, jie klijuoja lipdukus ant svarbiausių vietų, kurias Rusijos pajėgos gali atsekti, taip susidarydamos aiškesnį vaizdą apie taikinius visame mieste. Vietos gynėjai sako, kad jie surado „Telegram“ kanalą, kuriame siūlė 25 dolerius už vieną lipduką.
Tomčiukas ir kiti savanoriai taip pat sulaikė du asmenis, kurie naktį, jau po 22 val. komendanto valandos, vaikščiojo prie karinių objektų.
Tačiau tada „visu greičiu privažiavo automobilis ir paleido ugnį, [du diversantai] pradėjo bėgti“, – sako jis. Ant centrinėje aikštėje esančių reklaminių stendų vis dar matyti kulkų skylės: „Neįmanoma suvokti, kad susišaudymas įvyko Žytomyro centre“.
Dabar jiems pranešta, kad į miestą persikėlė daugiau diversinių grupių, apsirengusių Ukrainos nacionalinės gvardijos uniformomis.
Pagal tarptautinę teisę, tai yra karo nusikaltimas. Kaip ir civilinės infrastruktūros puolimas, kurį jau sukėlė tie patys diversantų ženklai ir lipdukai Charkive ir Kyjive.
Po raketų smūgių Žytomyre savanoriai gauna informacijos apie žmones, klijuojančius lipdukus ir besinaudojančius proga klajoti tuščiomis gatvėmis, kai dauguma slepiasi slėptuvėse. Vėliau policija patvirtina, kad sulaikė du pistoletais ginkluotus vyrus.
Kaip ir kituose Ukrainos miestuose, visi Žytomyre griebiasi ginklo. Dieną ir naktį gatvėse patruliuoja vyrai ir moterys civiliais drabužiais, kuriuos galima atskirti iš geltonų raiščių juostų. Kiti padeda, kuo tik gali: perveža daiktus, krauna prekes į lentynas ir pildo smėlio maišus. Vienas iš jų – Mykola Grycenka.
„Karas suartina žmones, tai tikrai tiesa, – sako jis. – Nebijau mirti, nesėdėsiu namie, skaitydamas naujienas ir apimtas paranojos, kad į mane pataikys raketa. Man reikia ginti savo šalį.“
„Mes padėsime Kyjivui“
Miesto meras taip pat pasiruošęs kovoti.
Serhijus Suchomlynas dėvi marškinėlius su Izraelio tanko „Merkava“ atvaizdu. Kol rūko, jo telefonas visada po ranka. „Tik nefotografuok su cigarete, nes žmona mane užmuš“, – sako jis. Aplink yra jo leitenantai – du buvę ministrai, Oleksandras Danyliukas ir Pavlo Klimkinas, taip pat buvęs parlamento narys Serhijus Pašynskis.
Grandiozinis, caro laikus menantys pastatas, kuriame įsikūrę jo kabinetai, dabar paverstas tvirtove, o ant langų kabo grėsmingas įspėjimas – „Šaudysime be perspėjimo“.
„Buvome pasiruošę. Tikrai nenorėjome tuo tikėti, bet supratome, kad taip gali nutikti, – sako jis. – Prieš du mėnesius pradėjome organizuoti vaistus, [...] skyrėme rezervo lėšų maistui ir vandeniui pirkti“.
Praėjus valandai nuo pirmųjų Rusijos raketų smūgių į Ukrainą, įvyko miesto tarybos posėdis. Jie patvirtino 100 mln. grivinų, apie 3 mln. eurų, fondą, skirtą apsirūpinti būtiniausiomis atsargomis, jei miestas būtų blokuojamas.
„Buvo šiek tiek [nerimo], pirmąją dieną prie bankomatų susidarė 15–20 metrų eilės. Tačiau kitą dieną susidarė 500 metrų eilės, norinčių tapti teritorinės gynybos pajėgų nariais, [ir] prie kraujo centro“, – sako Suchomlynas.
Jie taip pat parengė slėptuves neįgaliesiems, ligoninėse gydomiems pacientams ir vaikams.
„Nesiruošiame evakuotis, nesiruošiame pasiduoti, – sako jis. – Turime tūkstančius žmonių, kurių kiekvienas žino savo užduotį.“
„Mes netgi ruošiamės padėti Kyjivui“, – su šypsena priduria Suchomlynas.
Pašynskis atskuba su naujiena. Gaudydamas kvapą, jis sako, kad oro desantininkų pajėgos išvyksta iš Makarivo, esančio prie pagrindinio kelio tarp Ukrainos sostinės ir Žytomyro. „Nežinome, į kurią pusę jie eis – Kyjivo ar Žytomyro link“, – sako jis.
Grįžęs į restoraną, paverstą būstine, ukrainiečių savanoris skaito anekdotą: „Jei rusai išleistų savo desantininkus be parašiutų, rezultatas būtų toks pat.“
Vyrų ir moterų grupė, priešais kuriuos ant stalų išdėlioti automatai AK, pratrūksta juoku.
