Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Mindaugas Sinkevičius sako, kad nepaisant „čekučių“ istorijos, save laiko atspariu pagundoms ir korupcijai.
„Na, aš manau, kad esu atsparus. Žinau, kad esu atsparus. Taip, turėjome situaciją, kuri atsikartojo šimtais atvejų. Tai buvo istorinė praktika – neteisėta, negera. Ji ištaisyta, bet teisinį kelią daug kam dar teks nueiti. Nuėjau tą kelią. Manau, kad kaltę įvertino teismai. Be to, dar turiu kitokių visuomenės įvertinimų“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo jis.
„Čekučių“ skandalą ir dėl to vykusius teisinius procesus M. Sinkevičius sako laikantis vertinga pamoka.
(„Čekučių“ skandalas buvo naudingas – ELTA) kaip pamoka, kurią išmokau, kurią supratau. Politiko reputacija yra turbūt daugiausia, ką jis gali susikurti“, – pažymėjo LSDP vadovas.
Gerai ištaisyti klaidas
– Pone Sinkevičiau, ar suvokiate žalą, kurią valstybei, visuomenei padarė koalicija su „Nemuno aušra“?
– Galime dabar barstytis galvą pelenais ir atsiprašinėti. Taip, 2025 m. paveldėjau tam tikrą situaciją ir grįžau į politiką. Apsisprendėme, kaip judam toliau. Konstatavome, kad politinis chaosas arba triukšmas – nereikalingas, jo netrūksta ir taip. Klysti žmogiška, bet gerai klaidas ištaisyti.
– Kodėl būtent dabar? Kokie argumentai?
– Kantriai bandėme gludinti kampus, bandėme aiškinti situaciją, vieni kitiems ne per spaudą išsakyti pastabas ir galvojome, kad gal situacija normalizuosis. Atėjus laikui pradedi galvoti: arba užmerkti akis ir tęsti, arba imtis pokyčių. Ir pokyčiams laikas ribotas: pradėję politinius pokyčius rudenį, prieš pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai, atrodytume įdomiai.
– Yra visko buvę.
– Klausimas, ar tai prideda solidumo bet kuriai valstybei?
– Ar apsisprendimą lėmė prieš tarybos posėdį paskelbtos istorijos apie ryšius su banditais, apie Švinių, Barklį, R. Žemaitaitį, Viliją Blinkevičiūtę?
– Vyrauja mitas, kad užgriuvo mus influencerių, spaudos spaudimas ir mes ėmėmės tokių radikalių, principingų veiksmų. Aš dėl šito scenarijaus jau buvau apsisprendęs suvažiavimo metu. Nenorėjau sugadinti šventės, tiesiog pasakiau, kad, na, luktelkime, gavau mandatą, mėnuo laiko – ir priimsime sprendimus. Susikaupę argumentai nebuvo lemiantys.
– Jūs galėjote tapti premjeru ir prieš metus. Kas pasikeitė?
– Formalūs dalykai. Laikinai ėjau pareigas. Dabar esu nuolatinis pirmininkas, išrinktas ne vieneriems metams. Na, asmeninės aplinkybės – jos irgi niekur nedingo. Suvokiau, kad būtina mano aiški pozicija, planas. Žinote, kai būdamas partijos lyderiu arba pirmininku sakai: „Štai, planas jums ant stalo – palaikote ar ne?“
– Aišku, kad palaiko. Ką tik išrinko pirmininku.
– Tai aš supratau, kad čia ne apie mano komfortą, ne apie patogumą, bet apie mano atsakomybę. Jeigu siūlau kažką, tai kaip aš galiu sakyti: „Na, aš prie įgyvendinimo tai nenoriu prisidėti.“
– Kodėl esate politikoje? Jūsų tėvo istoriją atsimenu kuo puikiausiai. 2008 m., kai jis atėjo į Seimą, sakė: „Na, mane čia delegavo daktaras Bronislovas Lubys.“ Po to, keičiantis aplinkybėms, jis tapo politiku. Kodėl jūs užsiimate politika?
– Istorija – susijusi su tėvu. Jis mane atvežė į Vilnių, Saulėtekį, Skaičiavimo centrą suvesti brandos egzamino rezultatų. Pakeliui sutikome Jurą Poželą. Šis pakvietė mane išgerti alaus (buvau pilnametis). Pakalbėjome apie jaunuosius socdemus. Taip viskas ir gimė. Tačiau esu atpažįstamas kaip savivaldos žmogus, tarybos narys, vicemeras, meras, tada trumpam – ekonomikos ministras. Grįžau į savivaldą. Tada – įvairūs nemalonūs teisiniai procesai. Ir, man pačiam, tiesą sakant, kiek netikėtai, vėl grįžau į politiką. Esu praktiškas, ūkiškas. Vieni yra konceptualistai, filosofai, idealų siekėjai. Aš tai gal arčiau žemės: kokiais sprendimais galime pagyvinti ekonomiką. Orientuojuosi į rezultatą ir laiko limitą, nes gali prisifilosofuoti iki 2050-ųjų, bet mandatas yra trumpas.
– Kuo jums buvo naudingas „čekučių“ skandalas?
– Kaip pamoka, kurią išmokau, kurią supratau. Politiko reputacija yra turbūt daugiausia, ką jis gali susikurti.
– Taip, bet reputacija yra pasekmė. Sprendimai – priežastis. Apibūdinkite savo atsparumą pagundoms ir korupcijai.
– Na, aš manau, kad esu atsparus. Žinau, kad esu atsparus. Taip, turėjome situaciją, kuri atsikartojo šimtais atvejų. Tai buvo istorinė praktika – neteisėta, negera. Ji ištaisyta, bet teisinį kelią daug kam dar teks nueiti. Nuėjau tą kelią. Manau, kad kaltę įvertino teismai. Be to, dar turiu kitokių visuomenės įvertinimų.
Spintose skeletų nėra
– Socdemai neblogai sužaidė, prabilę apie užsienio reikalų ministro postą demokratų lyderiui Virginijui Sinkevičiui galimoje Vyriausybėje, nes jis yra koalicinės partijos pirmininkas. Ar tai yra pagrindinis scenarijus, kalbant apie užsienio reikalų ministrą?
– Ne, nėra vien tik pagrindinis scenarijus. Tai vienas iš scenarijų, kadangi V. Sinkevičius sako: „M. Sinkevičius turėtų imtis atsakomybės, nes yra pirmininkas, tai kodėl jis ten kažkur Jonavoje sėdi?“ Tai gerai, jeigu mane ragini, tai ateik ir dirbkime kartu. Tau gal patogu Briuselyje, man gal patogu Jonavoje. Bet būtų idealu ir gražu, kad partijų lyderiai, gavę žmonių pasitikėjimą, dirbtų lygiomis sąlygomis, ne per nuotolį, ne patarimais iš Briuselio, bet visi prisiimtų atsakomybę.
– Ar matytumėte Seimo narę Ingą Ruginienę būsimoje Vyriausybėje?
– Matote, kai jūs taip formuluojate klausimą, atrodo, kad aš – pretendentas į premjerus.
– Jūs kalbėjote apie tai, kaip yra priimta normalioje demokratinėje valstybėje: „Partijos pirmininkai visada yra kandidatai į ministrus pirmininkus.“ Lietuvos istorijoje buvo įvairių nukrypimų nuo normos, bet taip turėtų veikti partinė sistema, partinė demokratija, parlamentinė demokratija.
– Bet turėjome nukrypimų nuo normos ir ne taip seniai, ar ne? Ir Ingrida Šimonytė nebuvo pirmininkė. I. Ruginienė, kuriai partija yra dėkinga už jos indėlį, tikrai vis dar tęsia darbą. Galimi pasikeitimai nereiškia neigiamo darbo vertinimo. Tai politinių aplinkybių klausimas. Kartais net ir labai gerai dirbant, reikia atsitraukti. Taip buvo ir man – dirbau ekonomikos ministru, sekėsi neblogai, Saulius Skvernelis prašė likti, Ramūnas Karbauskis įtikinėjo pusantros valandos, bet pasakiau: „Ne“. Atsitraukimas buvo politinis, ne dėl klaidų.
– Pirmininkas partijos, kuri turi daugiau nei 50 narių frakciją Seime, akivaizdu, kad turi būti ministru pirmininku. O I. Ruginienė tapo premjere po vienos didžiausių socialdemokratų krizių istorijoje. Ar po Gintauto Palucko atsistatydinimo buvo pasimetimo?
– Tuo metu atrodė, kad pasirinkimai yra keli. Mes ir pasirinkome. Nėra taip, kad dabar gailimės ar mušamės į krūtinę. Dirbti tenka sudėtingomis sąlygomis (…).
– Prieš metus komunikavote, kad esate nepasiruošęs, kad trukdo įvairūs praeities skandalai, kažkokios spintos buvo viešai minimos. Tai spintos sutvarkytos?
– Jokių skeletų ten nėra. Bet tuo pačiu stebiuosi, kodėl pradedama domėtis politiku tik tuomet, kai jis bando kilti, o kai esi meras ir partijos pirmininkas, tai tie skeletai – mat juos šunys.
– Ministrai, premjeras, aukščiausi politikai – jie yra verti ribotų žiniasklaidos resursų. O Jonavos meras – nebūtinai.
– Daug istorijų apkalbėta, apdainuota, nesunku suskaičiuoti: medžiotojai, „Fegda“, čekiai. Na, kas dar? Nežinau. Aš manau, kad nieko.
– Ką norite padaryti savo partijai, socialdemokratams, per artimiausius dvejus metus?
– Galvojau, kad po G. Palucko Vyriausybės griūties mano rolė bus stabilizuoti ir galvoti apie savivaldos rinkimus, partijos modernizavimą, nes įprastai, laimėjus rinkimus, dalis kolektyvo tiesiog katapultuojasi į politinio pasitikėjimo pozicijas.
Aišku, kad, deja, laikotarpis nebuvo ramus ir, panašu, kad laiko tiems klausimams buvo mažiau nei norėjau. Norėčiau atgauti visuomenės pasitikėjimą, nes girdima kalbų, kad neištesėjome, ką žadėjome. Na, kaip vaikai už tėvus nėra atsakingi, taip ir aš negaliu būti (…) atsakingas už 2024 m. situacijas. Sakau: yra brūkšnys, yra startas–restartas.
Ką norėtų padaryti kaip premjeras
– Kokius tris svarbiausius dalykus norėtumėte padaryti valstybei kaip premjeras?
– Mes, socialdemokratai, daug politinio dėmesio skiriame gynybai ir saugumui. Sveikata, socialinis teisingumas ir švietimas – man svarbiausios temos, nes gynybai tikrai atidavėme duoklę.
– Nepaminėjote ekonomikos skatinimo, investicijų pritraukimo, darbo vietų kūrimo. Kodėl?
– Socialdemokratams, matyt, svarbesnė pirmoji dalis. Tačiau net Jonavoje per artimiausius kelerius metus sulauksime kelių šimtų milijonų (eurų – ELTA) investicijų. Dabartinės tiesioginės užsienio investicijos nedžiugina – kai kurie verslai ieško palankesnės teisinės bazės ar pigesnės darbo jėgos arba išsikelia dėl geopolitinių grėsmių. Padėsiu investuotojams, bet būtina jų nesupriešinti su vietiniais verslais, kuriems skiriama mažiau dėmesio.
– Kai kurios vietinės kompanijos yra tarptautinės, pasaulinės.
– Kažkada su pavydu žiūrėjome į estus, „Skype“, o dabar turbūt jie į mus žiūri taip pat. Turime tų vienaragių ir norėtųsi, kad čia užveistume bandą. Reikia daryti viską, kad tie verslai kurtųsi, augtų gynybos pramonė.
Kanadiečiai su savo gynybos pramonės elementais svarsto ateiti į Jonavos rajoną. Bet kurios šalies: ar JAV, ar Vokietijos, ar Kanados investicijos, kapitalas, produkcija – didina saugumą, ne tik neša ekonominę naudą.
– Kariuomenė į oro gynybą, ne paslaptis, žiūri kaip į pajėgų apsaugą. Visuomenė, kuri ir sumoka mokesčius, žiūrėdama žinias iš Ukrainos, tikisi ko kito. Daugelis pasigenda politinės lyderystės. Įžvelgiate problemą?
– Mes dviese matome, visuomenė mato, o sprendimų priėmėjai – ignoruoja. Esant NATO aljanse, yra tam tikri įsipareigojimai: divizija, visokios pėstininkų mašinos – būtini elementai. Panašu, kad gal judame per lėtai, nes visokių iniciatyvų buvo: ir ukrainiečius kvieskime, ir dronų pramonę vystykime, ir visuomeninių iniciatyvų yra, Jonavoje mokome vaikus pilotuoti dronus. Tai – nėra militaristiniai reikalai, bet...
– Geriau mokėti, negu nemokėti.
– Gal tai kažkokia NATO ir valstybės paslaptis, kodėl koks politikas ar generolas nepaaiškina: „Žiūrėkite, viskas ok, matome, Ukrainoje – toks scenarijus, vadovaujamės tokia ir tokia logika“ arba „prioritetą oro gynybai teiksime vėliau“. Paaiškinimo nėra. Ir tuomet lieka erdvė interpretacijoms, nes šeimos rate, draugų rate visi klausiame, kada sugebėsime su dronais susidoroti.
– Akivaizdu, kad keisis „Nemuno aušros“ turimi ministrai. Jau apsisprendėte dėl užsienio reikalų ministro, kad jis turi būti pakeistas į partijai priklausantį asmenį, ar ne?
– Kol kas ne. „Nemuno aušros“ deleguoti ministrai baigs darbą. Tie pokyčiai neapsiribos vien Vyriausybe, bet bus ir parlamente, nes yra ir vicepirmininkai, komitetų vadovai ir t. t. Visas apimtis suderinsime su koalicija. Pasiūliau partijai: „Žingsnis po žingsnio. Nepradėkime taip, kad paskelbiame šeštadienį, kad ir koalicija keičiasi, ir pasakome, kad ir Vyriausybė nustoja veikti. Nereikia.“
Koalicija keičiasi. Jei bus suformuota nauja, tada bus aišku, kas vadovaus kabinetui, kokia kabineto sudėtis. Kol kas pirmas aktyvus derybinis raundas neįvyko.
– Ar kitas Sinkevičius dirbs Vyriausybėje? Jau atsakė jums?
Ne, neatsakė. Tai bus proga paklausti – gal ryžtųsi grįžti į Lietuvą?
– Ačiū už pokalbį.
