Konvejeriu už švino stiklo keliauja į statybines atliekas panaši masė, kartais išnyra kasdieniškesnis objektas, šluota ar vamzdis. Vietomis žybsi kibirkštys, nors nėra ugnies. „Jei nuspręsite ten užeiti, turėsite leidimą minutei“, – sako Sergejus Bogatovas, Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo skyriaus pamainos viršininkas.
Vienintelė Lietuvos atominė elektrinė, neseniai pakeitusi prekės ženklą ir tapusi „Altra“, energijos negamina jau keliolika metų, bet joje dirba pusantro tūkstančio darbuotojų. Trečdalis jų atsakingi už tai, kaip saugiai surinkti, izoliuoti ir palaidoti radioaktyviąsias atliekas. Kiekvieną savaitę čia apdorojama vidutiniškai penki konteineriai įvairių atliekų.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Planuojama, kad iki 2038 metų bus išmontuota visa įranga ir elektrinės pastatai.
- Šiuolaikinis požiūris teigia, kad statant atomines elektrines reikia numatyti ir jų uždarymą, tačiau sovietmečiu tai nebuvo daroma.
- Lietuvos specialistų tyrimai yra unikalūs pasaulyje, jie gali parduoti konsultacijas kitoms valstybėms.
- Iki 2035 metų Lietuvoje ieškoma vieta giluminiam radioaktyvių atliekų atliekynui.
Ką šiandien veikia elektrinė
Lietuviškas atominis gigantas kadaise buvo sovietinės Šaltojo karo propagandos pažiba, dėl kurio pastatytas atskiras miestas Visaginas, bet šiandien tai – valstybės rūpestis šimtams metų į priekį. Planuojama, kad iki 2038 metų bus išmontuota visa įranga ir elektrinės pastatai.
Niekas negalvojo apie uždarymą ir mes dabar su tais iššūkiais, beprecedentėmis veiklomis užsiimame. Tai daro darbą įdomų.
Radioaktyvus elektrinės palikimas yra ne tik panaudoto kuro kasetės, bet ir reaktorių detalės, įvairūs objektai iš elektrinės, užteršti radiacija. Ignalinos AE dabar tvarkomos ir kitos radioaktyviosios Lietuvos atliekos, pavyzdžiui, atsiradusios iš medicinos ir mokslo įstaigų. Tai vienintelė įmonė Lietuvoje, kuri atlieka tokius darbus.
Kaip pasakoja dr. Gintautas Klevinskas, Radioaktyviųjų atliekų atliekynų skyriaus vadovas, statant elektrinę nebuvo galvojama, kaip ją bus galima uždaryti. Lietuvai teko naujo tipo reaktoriai, galėję pagaminti daugiau elektros energijos, tai buvo svarbu ekonominiu požiūriu. Prieš pat griūnant Sovietų Sąjungai netgi buvo statomas trečiasis reaktorius, planuose buvo ir ketvirtas, tačiau statybas sustabdė politinės permainos.
Šiandien darbą apsunkina tai, kad Ignalinos AE reaktoriuose kuro rinklės buvo įdėtos į daug skirtingų kanalų – tai spalvoti kvadratai, dažnai matomi elektrinės nuotraukose. Anksčiau buvo galvojama, kad panaudotą kurą galima kaupti ir panaudoti branduolinio ginklo gamybai.
„O iš tikrųjų pradedant įrenginėti, planuojant bet kokį branduolinės energetikos objektą, reikia numatyti, kaip jį uždarysi, nes tai ir pinigai, ir žmonės. (...) Bet niekas negalvojo apie uždarymą ir mes dabar su tais iššūkiais, beprecedentėmis veiklomis užsiimame. Tai daro darbą įdomų“, – pasakoja G. Klevinskas.
Paskutinis kuras iš reaktorių buvo išimtas prieš maždaug ketverius metus.
Kai kurie darbai ir procesai čia unikalūs, neišbandyti niekur kitur pasaulyje, todėl administracija gauna užsakymų savo darbus aprašyti ir parengti rekomendacijas.
„Ateityje galėtume kompetencijomis dalytis ir su kitomis valstybėmis, kurios įgyvendina panašius projektus“, – pasakoja pašnekovas.
Kaip saugomos radioaktyviosios atliekos?
Pagal tai, kiek pavojingos atliekos, jos skirstomos į tris kategorijas ir vėliau laikomos skirtingo tipo saugyklose. Mažiausiai radiacija užterštos atliekos supakuojamos, dedamos ant specialių plokščių ir apkasamos gruntu, apsodinamos žole. Susidariusį kalnelį, koks jau kyla AE teritorijoje, po suformavimo, kuris truks kelis dešimtmečius, dar reikės stebėti 30 metų.
Vienoje linijoje darbuotojai 200 litrų statinę supresuoja taip, kad ji sumažėja nuo trijų iki penkių kartų.
100 metų – tiek laiko skyla mažiausiai pavojingos atliekos, tiksliau, jas sudarančių elementų atomų branduoliai, taip spinduliuojantys be galo didelę energiją.
„Po 100 metų mes galėsime nuimti tvorą ir palikti aikštelę kaip paprastų atliekų kalnelį“, – sako G. Klevinskas.
Pavojingesnės atliekos skyla jau per 300 metų, jos Ignalinos AE yra smulkinamos ir betonuojamos, cementuojamos, izoliuojamos dar kitu metodu. Daug kas sudeginama, kad pavojingos medžiagos užimtų mažiau vietos. Pavyzdžiui, vienoje linijoje darbuotojai 200 litrų statinę supresuoja taip, kad ji sumažėja nuo trijų iki penkių kartų.
Panaudotas branduolinis kuras ir kitos itin pavojingos trečiosios kategorijos atliekos keliauja į specialius konteinerius, kurie, kaip sako darbuotojai, net ir per betono sluoksnį skleidžia šilumą. Vėliau jie taip pat keliaus į būsimą saugyklą po žeme.
Vis tik liesti oranžinių konteinerių nepatartina.
„Galima pastovėti, pasižiūrėti, bet nepatartina, nesant reikalui. Vienas radiacinės apsaugos principų – kad turime optimizuoti žmonių apšvitą, stengtis, kad gautų kaip įmanoma mažiau“, – sako G. Klevinskas.
Bet kol atliekos dar ne statinėse, jas reikia apdoroti, tai daroma už specialaus švino stiklo. Darbuotojai juokauja, kad dirba kaip su kompiuterinių žaidimų vairalazdėmis: robotu varto atliekas, keliaujančias konvejeriu. Viskas stebima per monitorių, bet net ir kameros po kelių mėnesių sudega nuo radiacijos kiekio. Urano pusėjimo trukmė gali siekti milijonus ir milijardus metų, tik tada atliekos bus nepavojingos.
„Mes kalbame apie perspektyvą iki 2200, 2300 metų. Sunku tai įsivaizduoti“, – pasakoja G. Klevinskas.
Konteineriai, kurie turi atlaikyti šį sunkiai suvokiamą skaičių, nudažyti ryškiai oranžine spalva. Įdomu, kad pasaulyje nėra standarto, kokiu ženklu pažymėti pavojingą radiaciją taip, kad tai suprastų po tūkstančių metų su atliekomis gal susidursiančios ateities kartos. Pavyzdžiui, JAV tokie konteineriai dažomi pilkai.
Skaičiuojama, kad, net ir lėktuvui su pilnu kuro baku nukritus tiesiai į saugyklą ir sprogus, kilus gaisrui, konteinerių apsauga užtikrins, kad kuras liks nepažeistas.
„Dažai specialūs, konteineriai stovi nuo 2006 metų, kai buvo atidaryta pirmoji saugykla. Ir jiems atvirame lauke nieko nenutiko“, – rodo G. Klevinskas.
Vienas toks konteineris sveria 118 tonų, o jo pagaminimo kaina – beveik milijonas eurų, bet, kaip sako čia dirbantys žmonės, tai ne ta sritis, kur būtų galima taupyti. Konteinerio aukštis – 4,5 metro. Jais keliasdešimt metų pildoma laikina saugykla, o kai atsiras giluminis atliekynas, konteineriai bus perkelti.
Struktūra konteineris panašus į termosą: turi dvigubas sieneles iš storo metalo.
Nuotraukose matomuose konteineriuose saugomas nuo 1984 iki 2009 metų sukauptas kuras, bet kitoje saugykloje jo yra daugiau. Čia saugumo reikalavimai itin aukšti, pavyzdžiui, skaičiuojama, kad, net ir lėktuvui su pilnu kuro baku nukritus tiesiai į saugyklą ir sprogus, kilus gaisrui, konteinerių apsauga užtikrins, kad kuras liks nepažeistas.
Užbetonuoti luitų palikti ramiai irgi dar negalima – darbuotojai kasdien patikrina patalpas, jose įtaisytos specialios Tarptautinės atominės energijos agentūros kameros, Europos atominės energijos bendrijos kameros, plombos. Jei atvyksta šių agentūrų specialistai, atominė elektrinė turi juos įleisti. Patalpose turi būti nustatyta temperatūra, tinkama ventiliacija.
„Atrodo paprasta, bet yra daugybė griežtų reikalavimų, kurių turime laikytis“, – sako G. Klevinskas.
Fantastiški skaičiai ir bandymai nuraminti gyventojus
Neeilinės užduotys, kurias atlieka darbuotojai, neatsiejamos nuo pavojų. Darbuotojai pasakoja apie kadaise pasimetusią degtuko galvutės dydžio radioaktyvią dalelę, dėl kurios ant kojų sukeltas visas pastatas. Žinomi atvejai, kai užsienyje branduolinio kuro nutekėjimas sukėlė katastrofas, pavyzdžiui, kai vaikai Brazilijoje rado kapsulės dydžio 137 cezio detalę.
„Ėmė ardyti, tokia graži mėlyna švieselė šviečia, nešioti kišenėje. Užteršė didžiulę teritoriją, dėl spindulinės ligos mirė žmonių. Net ir maža kuro dalelė gali sukelti milžiniškas pasekmes“, – pasakoja G. Klevinskas.
Branduolinės atliekos naudojamos vadinamosiose purvinose bombose, kai sprogęs užtaisas paskleidžia radiaciją dideliame plote. Lietuvoje 1992 metais buvo pavogta 270 kg svėrusi nepanaudoto kuro rinklė, dalis medžiagos nerasta iki šiol. Tiesa, nereikėtų baimintis, kad kažkur Lietuvoje liko didžiulis radiacijos pėdsakas, nes neaktyvuotas kuras nėra pavojingas.
„Pasaulis neramus, todėl branduolinės medžiagos turi būti griežtai kontroliuojamos. Kitaip turėsime atvejų, kai gali gyventi teritorijoje, kur gali būti užteršta“, – įspėja specialistas.
G. Klevinsko teigimu, tarptautinių atominės energetikos reguliuotojams atsiskaityti, inspektorius įsileisti turi net Rusija ir Baltarusija, nors galima ir vertinti kritiškai, kiek jiems teikiama informacija yra teisinga.
„Tokiu būdu mes sužinome dalį informacijos, nors reguliatorius sako: elektrinė nesaugi, neįgyvendinote tam tikrų reguliavimų projekto vystymo etape. Pagal kokius kriterijus buvo pasirinkta aikštelė, kaip buvo atliktas saugos vertinimas? Kodėl sustoja, išsijungia blokas“, – apie tai, kas kelia nerimą dėl Lietuvos pašonėje esančios Astravo atominės elektrinės, pasakoja pašnekovas.
Tuo metu prisimindamas Japonijoje įvykusią Fukušimos tragediją, G. Klevinskas sako, kad susidėjo kelios nepalankios aplinkybės – dėl to ir Lietuva turi įvertinti visus galimus grėsmių scenarijus.
„Gal buvo ir tikėjimas, kad tai neįvyks, o pasirodė, kad ir žemės drebėjimas, ir cunamis paveikė visas sistemas. Buvo nepakankamai pasiruošta“, – mano jis.
Būtent baimė dėl radiacijos lydi ir Lietuvos planus saugiai palaidoti Ignalinos AE atliekas. Iki 2035 metų turi būti rasta vieta atliekynui, šiuo metu Lietuvoje tam yra 77 galimos vietos. Pasirinkus vietą, daugiau nei dešimtmetis skiriamas leidimams ir licencijoms gauti, statybos turi būti baigiamos iki 2070-ųjų. Atliekynas bus uždaromas 2093 metais.
Skaičiai – kaip mokslinė fantastika, pripažįsta G. Klevinskas.
„Bet keliamas tikslas ir vienas iš tarptautinių radioaktyviųjų atliekų tvarkymo principų – kad mes vykdydami veiklą dabar turime vengti nepelnytos naštos ateities kartoms. Rūpinamės ne tik dabartine visuomene, bet ir visuomene, kuri bus ateityje. Atėjusioms kartoms neturi kelti galvos skausmo tai, ką padarė ankstesnės kartos.
Viską, ką pagaminome, turime ir sutvarkyti“, – aiškina jis.
Blogasis pavyzdys, kaip tvarkyti branduolinės veiklos palikimą, – buvusi Maišiagalos saugykla, kurį dabar specialistai turėjo saugiai išardyti ir perkelti senas, sovietmečiu atsainiai sumestas radioaktyvias atliekas. Šiuo metu ši saugykla yra sutvarkyta.
Pasaulyje yra įvairių pavyzdžių, kaip tvarkomasi su radioaktyviosiomis atliekomis, pavyzdžiui, galima jas laidoti po jūra, kaip Švedijoje. Yra svarstytas variantas išsiųsti jas į kosmosą, vis tik tai laikoma pernelyg rizikingu sprendimu, jei kartais atliekų kapsulė sprogtų. Lietuvių mokslininkai šiuo metu kaip tik išbando technologiją, kuri leistų atliekų tūrį ir kiekį sumažinti lazeriu.
Pašnekovas pripažįsta, kad kalbas apie atliekyną lydi baimės, bet siūlo pagalvoti ir apie perspektyvas, pavyzdžiui, tai, kad atliekynas regionuose sukurs darbo vietų, yra žinomi pavyzdžiai, kaip kitose valstybėse savivaldybės net varžosi, kuri galės statyti tokį objektą. Nerimaujantiems dėl saugumo pašnekovas pabrėžia, kad atliekos po žeme kaip tik bus saugesnės, nes bus izoliuotos, laidojamos nuo 0,5 km iki 1 km gylyje, kur nėra gruntinių vandenų.
„Alternatyvų tiesiog nėra“, – sako G. Klevinskas.
