Socialiniuose tinkluose Audrius Skačkauskas labai populiarus, tūkstančiai klausosi jo sekamų pasakų Lapytei – iš prieglaudos paimtai šunytei. Tik ką pasirodė jo knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, kurią išleido savo ir žmonių, iš anksto knygą užsisakiusių, lėšomis. Knygoje – jo paties gyvenimo istorijos. O tas gyvenimas – vertas ir plunksnos, ir gero režisieriaus. LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ A. Skačkauskas dalijasi gyvenimo nuotrupomis iš dešimtmečius trukusio etapo.
Viso pokalbio su A. Skačkausku klausykite čia:
– Kaip taip nutiko, kad nebaigęs žurnalistikos mokslų dirbote žurnalistu?
– Tai buvo 90-ieji metai, kūrėsi radijo stotys ir televizijos, turbūt buvo neįmanoma surinkti tik baigusiuosius, todėl priimdavo visokiausius – iš gatvės, kaip mane. Aš įstojau į saviveiklinio teatro režisūrą, vėliau į renginių režisūrą.
Tais sunkiais Panevėžiui laikais – aš buvau ten, tarp šaudynių ir sprogdynių. Buvau žinių reporteris. Tačiau, be to, kūriau žmonių istorijas, ieškojau įdomių personų.
– Kur prasidėjo tavo bėdos?
– Atsimenu LNK kavinukę, viešbutuką, dalis atlyginimo ir pasilikdavo tokioje kavinėje. Būdavo smagu atvažiuoti iš nedidelio miesto ir visą naktį uliavoti su žvaigždėmis.
Viskas prasidėjo daug anksčiau, nei LNK, prisidėjo žinomumas, mus sutikdavo tais laikais labai vaišingai, atšvęsdavome visus reportažus.
Iki sovietinės armijos problemų su alkoholiu neturėjau. Pirmą kursą baigiau labai sėkmingai, labai puikiai, su eilėmis ir gitaromis. Daug kas prasidėjo po armijos, labai norėjau užsimiršti, o gal ir atšvęsti laisvę. Grįžęs vasarą iki rugsėjo atsimenu tik porą dienų – švenčiau gyvenimą.
– Kiek ši „šventė“ tęsėsi?
– Nežinau, kai pasigėriau pirmą kartą, man labai nepatiko svaigulio jausmas, tačiau mėgdavau išgerti. Ypač rašydamas tekstus, neįsivaizduodavau, kad galima rašyti kitaip. Tačiau aš visą laiką buvau gražus.
Tolerancija alkoholiui didėjo, artinantis prie 40 metų – savęs nebevaldžiau.
Alkoholikai yra žiaurūs manipuliatoriai. Kiek gavosi, tiek manipuliavau.
– Kaip atrodė tavo diena prieš pradedant eiti blaivybės keliu?
– Atsikeldavau, žmona išeidavo į darbą, galvodavau, iš kur gauti pinigų, gal paimti iš vaiko taupyklės – vėliau sugrąžindavau. Savijauta buvo bloga, aš buvau išėjęs iš darbo.
Ryte padaugindavau, nueidavau miegoti, atsikeldavau, mane purtydavo nuo šalčio. Grįžus Aušrytei apsimesdavau, kad viskas gerai, gaudavau pinigėlių maistui, nusipirkdavau kažką ir sau.
Alkoholikai yra žiaurūs manipuliatoriai. Kiek gavosi, tiek manipuliavau. Kai išvažiavau gydytis, manęs paklausė, kiek suvartodavau per parą. Norėjau atrodyti gražesnis, tai sakiau 0,7 l, bet seselė liepė man pagalvoti dar kartą. Supratau, kad išgerdavau apie 2 l degtinės.
Aš visą laiką galvojau, kad reikia kovoti. Paradoksas yra tas, kad reikia pasiduoti, pripažinti ir priimti pagalbą.
– Kaip tavo priklausomybę išgyveno mama?
– Mano mama buvo valdinga, aš nuo jos bėgau, nenorėjau bendrauti, o jei bendraudavome, greitai susipykdavome.
Ji buvo pirmoji, kuri pamatė, kad turiu problemų, davė man pagalbos numerį. Aš, aišku, tuo metu puoliau jai į akis, kad turiu pinigų, daug draugų, darbą ir jokių problemų.
Jai buvo skaudu, nes turėjau ne vieną priklausomybę, šalia buvo ir narkotikai, bei lošimai. Jai teko dengti mano skolas už lošimus (...). Buvau skolingas pusei Panevėžio.
– Ko buvo sunkiau atsikratyti, alkoholio ar narkotikų?
– Aš mečiau narkotikus per alkoholį, kelios savaitės nebuvo lengvos, bet galutinai įnikau į alkoholį, ir, aišku, lošimus.
Atsikeldavau, žmona išeidavo į darbą, galvodavau, iš kur gauti pinigų, gal paimti iš vaiko taupyklės.
– Kaip tavo gyvenime atsirado tavo žmona Aušra?
– Aušrytę aš įsimylėjau, kai man buvo 15 metų, susipažinome dramos būrelyje gavus pasiūlymą dirbti drabužinėje Juozo Miltinio dramos teatre. Ten ją pirmą kartą pamačiau ir įsimylėjau. Ji mane laikė piemeniu, bandžiau rašyti jai eilėraščius, bet ji mylėjo vyresnius. Esu jos trečiasis vyras.
Ji patirčių su tokiais, kaip aš, turėjo. Į pirmą pasimatymą atėjau su kostiumu, bet yla greitai išlindo iš maišo. Paradoksas, pirmą kartą aš buvau ją įsimylėjęs, bet susitikus po daugelio metų, ji buvo mane įsimylėjusi.
– Kada įvyko lūžis? Ar tiesa, kad kovojant su priklausomybėmis yra privaloma stoti į akistatą su savimi?
– Atsibudęs ligoninėje su lašeline, aš pradėjau ieškoti, kas galėtų man padėti. Neturėjau kantrybės, bet tikriausiai daug priklausomų žmonių su tuo susiduria. Ieškojau įvairiausių būdų: ekstrasensai, akupunktūra, vienuolynas, tačiau šie dalykai neveikia arba nesuveikė bent jau man.
Man reikėjo pakeisti mąstymo būdą (...). Aš visą laiką galvojau, kad reikia kovoti. Paradoksas yra tas, kad reikia pasiduoti, pripažinti ir priimti pagalbą (...). Reikia suprasti elementarią statistiką – alkoholikas sugadina gyvenimą 5 ar 6 žmonėms.
– Kaip tu jautiesi dabar, ar tu esi laisvas?
– Niekada nebūsiu laisvas, tai yra iliuzija. Tie, kurie atkrenta, tai būtent dėl tokio mąstymo. Tai yra liga, tokia pati kaip diabetas, jos pagydyti yra neįmanoma. Dabar skirtumas tik tas, kad nebededu jokių pastangų – žinau, kad negaliu. Anksčiau taip nebuvo, anksčiau net filmus buvo sunku žiūrėti, jei pamatydavau ten viskio taurę su ledukais.
