„Negaliu paaiškinti, bet po ceremonijos bažnyčioje apima visai kitas jausmas, nei įregistravus santuoką Civilinės metrikacijos skyriuje. Nepalyginamai kitas“, – šypsosi pavasarį prie altoriaus žengusi verslininkė Ineta Puzaraitė-Žvagulienė ir po dešimtmečio santuokoje dar kartą ištarusi įžadus verslininkui Ąžuolui Žvaguliui. Vis tik šįkart – ne tik apie šventę, bet ir apie kasdienybę bei dalykus, kurie padeda išlaikyti tvirtus santykius.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius ir įveikti nesutarimus.
– Kaip prasidėjo bendra jūsų su Ąžuolu istorija?
– Ji prasidėjo prieš 12 metų. Tuo metu dirbau pas Ąžuolo tėtį, dainininką Žilviną Žvagulį. Antros pusės neturėjau, taigi buvau darboholikė, nuolat kažką veikiau. Matyt, Žilvinui patikau ir jis mane nusižiūrėjo į marčias, nes gerą pusmetį vis bandė pripiršti savo vyriausiąjį sūnų, vis pasakodavo, koks jis šaunus jaunuolis, koks fainas. Ąžuolas iki tol aštuoniolika metų gyveno užsienyje – Anglijoje, Venesueloje, Ispanijoje... Susipažinome jam sugrįžus į Lietuvą. Pamačiau, kad jis iš tiesų labai fainas vaikinas. Taip viskas ir prasidėjo.
– Dažnai sunkiausia būna santykių pradžia, kai tenka geriau vienam kitą pažinti, apsitrinti ir nusišlifuoti aštrius kampus. Kaip buvo jums?
– Nepasakyčiau, kad mums kada nors buvo sudėtinga ar kad labai reikėjo apsišlifuoti. Mudu esame ir labai panašūs, ir skirtingi, tačiau visada puikiai suderame. Vienas kitam nemaišome ir vienas į kito daržą su nereikalingomis mintimis, pastabomis ir komentarais nelendame, o tai, ką kuriame kartu, visada kuriame be pykčių, veikiau viską gerai išdiskutuodami. Iš tiesų nuo pat pradžių buvome matantys viena kryptimi, visada vienas kitą palaikantys ir stovintys vienas už kitą.
Aišku, atsiradus vaikams, atsirado ir iššūkių – buitis, būreliai ir pan., tikiu, kad jų dar bus, bet mums pavyksta viską išspręsti. Turbūt todėl išvengėme labai sunkių etapų ar krizių, per daugiau nei dešimtmetį nebuvo taip, kad kažkuris krautųsi daiktus ar užsimintų apie skyrybas.
– Iš šono kartais atrodo, kad Ąžuolas ramesnis, jūs – kiek emocionalesnė.
– Iš tiesų viskas priklauso nuo situacijos. Vienose situacijose aš esu ramesnė, kitose – Ąžuolas. Turime tų pačių savybių, tik jos pasireiškia skirtingose vietose, todėl lengvai sugyvename.
– Užsiminėte apie vaikus ir su jais kylančius iššūkius. Kas vis tik tampa didesniu išbandymu santuokai – atžalos ar bendras darbas, verslai?
– Turbūt kiekviena pora atsakytų skirtingai. Žinau, kad gimus vaikams kai kurios moterys labai susitelkia į juos, o tai gali sukelti tam tikrų sunkumų, todėl manau, kad svarbu mokėti padalyti savo dėmesį ir išmokti tvarkytis su savo nuotaikomis. Tas pats galioja ir kalbant apie bendrus verslus.
Vis tik turbūt didžiausi išbandymai kyla tada, kai pora negali rasti bendro sutarimo. Svarbu nešaukti vienam ant kito ir nebandyti įrodyti savo tiesos. Reikia mokėti vienam kitą išklausyti ir drauge rasti susitarimą, prieiti prie bendros išvados. Galbūt ir mums kartais pakyla tonas, tačiau stengiamės apsieiti be riksmų, vienas kito nepertraukinėjame ir išklausome, net tada, kai atrodo, kad kitas žmogus neteisus. Drauge viskas išsprendžiama.
– Ir šeimoje atsiradus mažiesiems, svarbu rasti laiko pabūti tik dviese, neapleisti vienam kito. Kaip atrodo jūsų šeimos romantika?
– Išeiname į pasimatymus, apsilankome restoranuose, bet mieliau laiką leidžiame savo namuose. Iš tiesų visada labai norėjome gyventi užmiestyje. Studijų laikais gyvenau Senamiestyje, Ąžuolas taip pat visuomet būdavo dideliuose miestuose, žmonių apsupty. Turbūt buvome nuo to pavargę, tad persikėlėme kiek atokiau nuo miesto šurmulio ir tai – vienas geriausių mūsų sprendimų.
Net ir dabar darbo reikalais atvykusi į Vilnių jaučiu, kaip mane erzina spūstys, gaila jose praleidžiamo laiko. Užmiestyje – jokių spūsčių, viskas ramiau, paprasčiau. Mums patinka ta gamta, ramybė, tad mums labai gera būti namuose. Juolab kad vaikai mums netrukdo ir galime pabūti tik dviese, pasikalbėti.
Aišku, pasikalbame ir apie vaikus, ir apie namus ar darbus, bet tai mums abiem įdomios, rūpimos temos. Sakyčiau, kad esame konkretesni ir nesame tokie saldūs, kaip būna filmuose, nerašome meilės laiškų vienas kitam socialiniuose tinkluose, bet nuolat esame kartu ir vienas kitam galime viską išsakyti.
– Rašytojai ir poetai sako, kad laimingos santuokos paslaptis – tą patį žmogų įsimylėti daugybę kartų. Jaučiate, kad savo vyrą įsimylite vis iš naujo?
– Taip tikrai būna! Neretai vienas kitam tai pasakome. Apskritai, žodis „myliu“ labai svarbus ir reikia nepamiršti kuo dažniau jį ištarti mylimam žmogui, apsikabinti, pasakyti komplimentą. Mes, lietuviai, galbūt esame kuklūs, santūrūs, tad kalbėti apie jausmus ar žarstyti pagyrimus mums atrodo nepatogu, bet aš ir aplinkiniams pasakyti komplimentą nesibodžiu, o šeimoje tai ypač svarbu – ir tu, ir tavo antroji pusė turi jaustis pastebima, vis dar matoma.
– Turbūt proga dar kartą įsimylėti buvo gegužę surengta šventė – minėdami santuokos metines, nusprendėte susituokti ir bažnyčioje. Kiti sakytų, kad jau tiek daug kartu nueita, kam dar apsikrauti papildomais planavimo rūpesčiais...
– Kai tuokėmės pirmą kartą, vestuvių šventės nebuvo – tiesiog įregistravome santuoką civilinės metrikacijos skyriuje, kas norėjo, atėjo pasveikinti, ir tiek. Mums vis tiek norėjosi ir gražios šventės, ir ceremonijos, tad visada žinojome, kad tuoksimės ir bažnyčioje, apie tai vis pasikalbėdavome. Tik norėjosi, kad mūsų šventėje galėtų dalyvauti ir mūsų vaikai, todėl iš pradžių laukėme, kol ūgtels Barbora, vėliau – ir Bernardas.
Kadangi vaikai jau paaugę, artėjant 10-osioms vestuvių metinėms supratome, kad atidėlioti nėra ko. Taip gegužės 23-iąją, tą pačią dieną kaip ir prieš dešimtmetį, surengėme gražią šventę. Pati ceremonija buvo labai jautri ir graži, mus lydėjo būrys mergaičių, viską stebėjo mūsų artimieji, tėvai, seneliai.
Tam tikro iškilmingumo ir jautrumo suteikė ir pati bažnyčia. Negaliu paaiškinti, bet po ceremonijos bažnyčioje apima visai kitas jausmas, nei įregistravus santuoką Civilinės metrikacijos skyriuje. Nepalyginamai kitas.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
