Galima sakyti, viskas prasidėjo nuo sugadintų kelnių, kai būdamas vos kelerių metukų dabar žinomas dizaineris Raimedas Latvys sumanė jas patobulinti. Tiesa, jis pripažįsta, kad šiandien kurdamas drabužius ne visada galvoja, ar juos kas nors dėvės – į rūbą jis žvelgia plačiau, kaip į skulptūrą ar meno objektą, kuris ir be žmogaus gali būti eksponuojamas parodoje. „Maniau, kad dėl tokio mano požiūrio ir nestandartinių sprendimų būsiu nesuprastas televizijos žiūrovų, bet išėjo priešingai – nuo pat pradžių sulaukiau daug komentarų ir gražių žodžių“, – sako TV projekto „Mados klubas“ nugalėtojas.
– Ar didelis iššūkis buvo TV projektas „Mados klubas“?
– Tiesą pasakius, tokio iššūkio net nesitikėjau. Sulaukęs pasiūlymo dalyvauti dvejojau, tačiau kai prodiuseris papasakojo, kad per savaitę turėsiu sukurti vieną įvaizdį, man tai nepasirodė neįmanoma užduotis, nes darbe tenka sukurti ir daugiau.
Vis dėlto iki tol buvau labiau pratęs dirbti su įvaizdžiais podiumui, savo kūryba, kur niekas man nevadovavo ir galėjau daryti taip, kaip noriu. Tačiau kai kiekvieną savaitę projekte turėjau sukurti po įvaizdį vis kitam žmogui, turinčiam individualių poreikių, skirtingų figūros ypatumų ir norų, supratau, kad iššūkis kiekvieną savaitę vis augo.
Ir nors labai pavargau ir nemažai atidaviau, džiaugiuosi, kad per tokį trumpą laiką sukaupiau tiek skirtingų patirčių, dirbau su tiek skirtingų žmonių ir supratau, koks stiprus esu. Net ir dirbdamas be didelės komandos, viską darydamas vienas, galėjau pamatyti savo silpnybes ir paversti jas privalumais. Dabar džiaugiuosi, kad net ir pasibaigus projektui su kai kuriais žmonėmis, kuriuos turėjau aprengti, toliau dirbame. Vadinasi, jiems patiko mano požiūris, darbas.
– Turbūt pergalė daug saldesnė žinant, kad projekte įveikėte ir daug daugiau patirties turinčius kolegas.
– Iš tiesų nuo projekto pradžios neturėjau lūkesčių, kad laimėsiu. Stengiausi į tai žiūrėti kaip į pramogą, tačiau buvau užsibrėžęs tikslą kiekvienoje laidoje kiek įmanoma labiau parodyti savo kūrybą, estetiką ir darbą atlikti kuo kokybiškiau.
Nors turėjome atsižvelgti į savo klientų projekte pastebėjimus, įdomu tai, kad komisija mane geriausiai įvertindavo tada, kai mano aprengti žmonės būdavo mažiausiai patenkinti. (Juokiasi.) Laimėjimas, žinoma, man yra svarbus. Ypač dėl to, kad, kaip minėjau, neturiu didelės komandos, o ir mano patirtis, ypač dirbant su individualiais klientais, nėra tokia didelė kaip kitų kolegų.
– Turbūt įvairios pergalės ir apdovanojimai būna savotiškas patvirtinimas, kad esame teisingame kelyje. Ar visada galėjote pasakyti, kad esate ten, kur visada ir norėjote būti?
– Niekada neabejojau, kad tai mano kelias. Nepaisant tų, kartais kiekvienam kūrėjui pasitaikančių radijo trikdžių, kai iš nuovargio pradedi kvestionuoti, ar tikrai turi jėgų tęsti. Abejonių neturėjau ir eidamas į projektą. Ši patirtis tiesiog buvo dar vienas didelis žingsnis mano kelionėje. Ir iš tiesų pastebiu, kad po projekto gatvėje mane atpažįsta daugiau žmonių, mane atrado vyresnė auditorija. Sakyčiau, kad iki tol labiau buvau Z kartos dizaineris, atpažįstamas tik labai jaunų žmonių, o dabar ir vyresni žmonės man parašo, pagiria ir sako, kad norėtų kada nors įsigyti mano sukurtų drabužių.
Mane tai labai džiugina, bet pripažįstu, kad šiek tiek ir stebina – kai nusprendžiau dalyvauti projekte, galvojau, kad greičiausiai būsiu balta varna tarp kitų, geriau žinomų ir atpažįstamų kolegų, kuriančių žmonėms geriau suprantamus dalykus – gražius drabužius, progines sukneles ir pan.
Tuo metu mano prieiga prie mados nebūtinai būdavo per grožio prizmę – esu sukūręs nemažai drabužių, kuriuose man svarbiausias naratyvas ir koncepcija, o ne tai, ar juos kas nors dėvės. Į drabužius žvelgiu plačiau: kaip į skulptūrą, meno objektą, kuris ir be žmogaus gali būti eksponuojamas parodose. Maniau, kad dėl tokio mano požiūrio ir nestandartinių sprendimų būsiu nesuprastas televizijos žiūrovų, bet išėjo priešingai – nuo pat pradžių sulaukiau daug komentarų ir gražių žodžių.
– Susidaro įspūdis, kad jūsų kartos dizaineriai į drabužį žiūri ne tik kaip į kasdien nešiojamą stiliaus detalę – daugelis jį mato kaip meno objektą.
– Pritarčiau. Aišku, yra ir tokių, kurie startavo su ganėtinai komerciniais prekių ženklais, tačiau iš esmės dauguma mano kolegų ir bičiulių į madą žvelgia panašiai – kaip į įrankį, meną, protestą. Turiu ir tokių kolegų, kurie peržengia ribas ir mada lieka tik jų kūrybos dalimi, o pristatymai virsta spektakliais.
– Kiek žinau, pasibaigus projekto filmavimams pristatėte ir savo kolekciją, tiesa?
– Taip, iškart po filmavimų pasinėriau į kolekcijos pristatymą. Tiesa, jos idėja kilo dar praėjusios vasaros pradžioje, kai pradėjau filmuoti tiktoko filmukus, kuriuose parodijuoju interneto „stilistes“, aštriai reiškiančias nuomonę ir savo sekėjams pasakojančias, ką jie turėtų dėvėti ir ko – ne.
Nors iš jų galima išgirsti ir gerų pastebėjimų, jų įtaka veikia, gatvėse pradėjau pastebėti labai daug beveik vienodai apsirengusių žmonių. Jei jos sako, kad spintoje būtina turėti smėlio spalvos lietpaltį, vadinasi, daugybė žmonių jį ir įsigis. Kaip ir baltus marškinius, juodas kelnes, klasikinius džinsus ir pan. Atrodo, turime tokią laisvę rinkti, yra milžiniška pasiūla, tačiau vis tiek kažkodėl esame kone vienodi.
Tos minties vedamas sugalvojau sukurti savo kolekciją, ironiškai pavadintą „Niekada nedarykite šios stiliaus klaidos“. Analizuodamas minėtųjų stilisčių rekomendacijas ir tai, ką jos vadina stiliaus būtinybėmis, visus tuos drabužius perdariau, pavyzdžiui, iš lietpalčio diržų pasiuvau bomberio tipo švarką. Nors atrodo, kad panaudojau jų rekomenduojamą materiją, ją perkūriau ir ji atrodo visiškai kitaip.
Šitaip norėjau paskatinti kitus į drabužį žvelgti kūrybiškai, žaismingai, nebijoti eksperimentuoti ne tik su įvaizdžiu, bet ir su pačiu drabužiu. Jei turi drabužį, kuris tau nepatinka, kodėl negalima jo perdaryti? Kodėl nenunešus jo siuvėjui, kuris galbūt patrumpins rankoves, ar pačiam neužtepti dažų ir susikurti savitą, autentišką įvaizdį, stilių? Galbūt jūs ką nors įkvėpsite ir kas nors kopijuos jus.
– Tai jums ir yra didžiausia stiliaus klaida?
– Taip, žmonės, kurie rengiasi ne pagal save ir tai labai matosi. Aš pats esu gana aktyvus socialinėse medijose ir apskritai gyvenu aktyvų socialinį gyvenimą, lankausi įvairiuose renginiuose, tad dažnai galiu pastebėti, kaip atsistoję prie fotosienelės žmonės jaučiasi nepatogiai. Jų veidas, kūno kalba išduoda, kad nors yra pasipuošę, apsirengę prabangiais drabužiais, jie jaučiasi kaip nesavame kailyje.
Matant tokius žmones taip ir norisi jiems pasakyti, kad jei patys nemokate susikurti įvaizdžių, atspindinčių jūsų, yra specialistų, kurie atsižvelgdami į jūsų charakterį, gyvenimo būdą, figūrą padės surasti tai, kas jums tinka ir su kuo jaustumėtės gerai.
Aš taip pat nesu išskirtinis – labai daug eksperimentuodavau ir būdavo akimirkų, kai žiūrėdavau į savo aprangą ir nesuprasdavau, kodėl taip apsirengiau, nes nesijausdavau savimi. Tai yra kelionė – tiesiog reikia nebijoti bandyti ir ieškoti.
– Kada supratote, kad drabužiu galima išreikšti save, kad jums tai apskritai įdomi kryptis?
– Iš tiesų labai anksti. Pačiu drabužiu ir kaip jis pagaminamas susidomėjau dar vaikystėje. Atmintyje išliko vienas įvykis, kuris, pasak mamos, nutiko, kai buvau trejų ar ketverių. Ji apskritai stebisi, kad aš jį taip ryškiai prisimenu. Anuomet buvo madingos klasikinės kelnės su baltomis linijomis, kurios dabar tarsi vėl grįžta į madą. Mama tokias turėjo ir man buvo labai gražu. Kadangi pats turėjau tik klasikines juodas, pasislėpęs po stalu ant jų išpiešiau baltas linijas. Nors buvau sudrausmintas, kad sugadinau kelnes, man jos vis tiek labai patiko, nes pasigaminau jas pats. Toks pirmasis mano prisiminimas.
Su laiku mano susidomėjimas neblėso. Kadangi vaikystėje turėjau antsvorio, surasti tinkamas kelnes būdavo be proto sunku. Paprastai jas pirkdavau suaugusių žmonių skyriuje ir turėdavau patrumpinti, pritaikyti savo figūrai. Daugelį dalykų dažniausiai pasidarydavau pats, savo rankomis, su siūlu ir adata. Žinodavau, ką daryti, kad man tiktų ir būtų patogu.
Taigi dar tada, kai tik pradėjau domėtis mados studijomis, prieš maždaug septynerius metus, aš siūdavau tik kelnes. Tik vėliau pradėjau gaminti įvairius drabužius. Dar vėliau atsirado noras per madą perteikti mintis, idėjas, tam tikra prasme pakritikuoti visuomenę. Supratau, kad man tai yra ta kalba, kuria kalbėti yra lengviausia. Nors esu gana iškalbingas, galbūt neturiu tiek drąsos kitus edukuoti žodžiais, todėl pasirinkau savo mintis sudėti į kuriamas kolekcijas, papildomus režisūrinius sprendimus – komunikuoju tokiu būdu.
Tiesa, kartais norisi pragmatiškiau pažiūrėti į madą, nes šiemet jau planuoju pristatyti ir savo prekių ženklą su didesniu asortimentu. Man atrodo, kad jau „Mados klube“ prasidėjo tie ieškojimai ir buvo sukurti objektai, būsiantys prekyboje. Žmonės jais jau domisi, jiems patinka ir mane tai labai džiugina.
– Atrodo, kad į priekį einate labai užtikrintai ir labai aiškia kryptimi. Prieš tai minėjote, kad savo pasirinkimu neabejojote, bet ar aplinkiniai neskatino rinktis profesijos su stabilesniu darbo grafiku ir pajamomis?
– Giminėje ne visi suprato mano pasirinkimą, tačiau sąmoningai pasirinkau į tai nekreipti dėmesio. Svarbiausia, kad mano šeima mane visada besąlygiškai palaikė. Mano mama yra didžiausia mano gerbėja. Beje, pradėjęs gilintis į mados sritį sužinojau, kad ji taip pat kažkada svajojo būti dizainere, tačiau jos kelias pasisuko kitaip. Tad manau, kad jai kaip tik labai džiugu, kad išpildžiau jos svajonę. Mano brolis, nors esame visiškos priešingybės, taip pat mane labai palaiko, padeda, supranta ir mes puikiai sutariame. Taigi man labai pasisekė, kad mano artimieji visada mane suprato ir palaikė.
– Ar vis dėlto sunkus tas kūrėjo kelias?
– Man visada norisi sakyti, kad nesunkus, bet tada mintimis nukeliauju į savo kūrybos ir pasiruošimo procesus ir svarstau, kad turėčiau atsakyti kitaip. (Šypteli.) Iš tiesų esu romantikas ir gal kiek viską idealizuoju. Būna, kad prie kokio nors projekto daug dirbu, nemiegu, pavargstu, bet jam pasibaigus porą dienų atsikvepiu ir visus sunkumus pamirštu.
Šis kelias labai įvairus. Kadangi audiniai, meistrų pagalba ir pan. – viskas labai brangu, o kiekviena nauja siūlytė išlaidas gali padidinti 100 eurų – ir tai net ne metafora, o kai kuriais atvejais visiška tiesa, – nemažai dalykų tenka atlikti pačiam ir parą praplėsti iki 34 val. O kur dar įvairūs su komunikacija ir administravimu susiję dalykai... Nepaisant to, kai žinai, jog eini savo keliu, net ir nuovargis būna kitoks – jei reikia, galiu mėnesį dirbi miegodamas vos po kelias valandas. Būnu tokioje ekstazėje, kai daugiau niekas nerūpi ir niekas aplink neegzistuoja.
Ir tas laikas savo studijoje prie eskizų ar siuvimo mašinos man yra labai reikalingas, nes tai – mano laikas su savimi. Pats kokybiškiausias. Neretai būtent tada man kyla daugybė minčių ir idėjų, kurias užsirašau ir pasilieku ateičiai.
– Kas yra jūsų atsvara darbui ir kūrybai?
– Pastaruoju metu didžiausia ir geriausia atsvara man yra tiesiog ramybė, miškas, ežeras, rašymas. Anksčiau kiekvieną rytą užsirašydavau mintis, bet paskutinius tris mėnesius tai sunkiai pavykdavo, nebent labai pavėluotai, kartą per savaitę. Buvo toks įtemptas laikas, kad tiesiog atsikeldavau ir varydavau – nespėdavau nieko pagalvoti, pareflektuoti, kas įvyko, nejaučiau nei alkio, nei troškulio. Tokiais atvejais gelbėdavo ir labai daug duodavo kad ir trumpučiai, bent pusvalandžio ar valandos atsitraukimai, pasivaikščiojimai gamtoje.
Tiesa, dabar pagaliau jaučiu, kad vėl turiu daugiau laiko, ir net galva atrodo išlaisvėjusi. Vaikščiodamas po miestą vėl pastebiu dalykus, kuriuos reikia pamatyti, nugirstu pokalbius, kuriuos reikia nugirsti. Iš tiesų tokie dalykai mane įkvepia labiausiai – niekada neįsikvepiu nuo dalykų, kurie jau buvo sukurti, pavyzdžiui, filmai, parodos, kitų dizainerių darbai. Man įdomu visa tai pamatyti, tačiau didžiausias įkvėpimas kyla ne iš surežisuotų, o iš tikrų dalykų, realaus gyvenimo, patirčių.
Sakyčiau, kad iš prigimties esu jautrus. Tai pasireiškia ir tuo, kad esu empatiškesnis aplinkai, ją visai kitaip suvokiu, todėl jautrumą laikau savo stiprybe. Turbūt išoriškai to niekas nepastebi, daugeliui atrodau stiprus ir ironiškas, bet tai veikiau mano socialinė kaukė, kita mano pusė. Ir man labai patinka turėti dvi puses.
– Gal kiek nustebino, kad ramybę randate gamtoje, nes iš šono atrodo, kad esate miesto žmogus ir pasikraunate nuo žmonių, šurmulio.
– Man ilgą laiką taip pat atrodė, kad esu miesto žmogus. Tiesa, įdomu tai, kad iš tiesų esu užaugęs kaime, Zarasų apylinkėse, kur labai graži gamta ir daug ežerų, o nuo pilnametystės vasaras leisdavau Nidoje. Visa tai man labai patiko, bet su laiku viskas apsivertė – pradėjo traukti dideli miestai, atrodė, kad jų chaose geriausiai pailsiu. Net kai planuojant keliones su draugais pokalbis pasisukdavo apie kalnus, sakydavau, kad tai ne man.
Tačiau prieš porą metų su draugais išvažiavome į Kiprą ir pirmą kartą sutikau nueiti į kalnus. Pusvalandį ten sėdėjau ir verkiau – supratau, kad kartais be reikalo taip kategoriškai žvelgiu į dalykus. Man ten buvo taip gera, kad likusią kelionės dalį palikęs draugus ten eidavau kasdien, būdavau, vaikštinėdavau, rašydavau. Suvokiau, kaip man to reikėjo. Kaip ir sakiau, labiausiai mane įkvepia nesurežisuoti dalykai, o gamta turbūt mažiausiai surežisuotas dalykas, koks tik gali būti.
