Nesvarbu, kuria DJ Nevykėlės (dj nevykele) įvaizdį M.A.M.A. apdovanojimų raudonajam kilimui ar scenos kostiumus „Katarsio“ pasirodymui „Eurovizijoje“, drabužių dizainerė Karina Panina visada atsiduria dėmesio centre, neretai sukeldama audras socialiniuose tinkluose.
Euroviziniame Bazelyje drabužių dizainerė K. Panina turbūt buvo žmogus, su grupe praleidęs daugiausia laiko. Dažnai ji atsikeldavo viena pirmųjų ir skubėdavo į kambarį, kuriame buvo įrengta mūsų atlikėjų drabužinė.
Čia kiekvienam grupės nariui ji sudėliodavo aprangos derinius prieš susitikimus su žiniasklaida, repeticijoms ir pasirodymams paruošdavo scenos kostiumus, kuriuos, kaip ir atidarymo ceremonijoje matytus įvaizdžius, pati ir sukūrė.
– Kokia jums buvo ši eurovizinė patirtis ir kelionė su „Katarsiu“?
– Šių kostiumų kūrimas man buvo tarsi naujas etapas. Nors esu bendradarbiavusi su kitais atlikėjais, paprastai tai būdavo trumpalaikiai projektai, šitas – pirmas toks ilgalaikis, reikalaujantis pagauti dermę su bendru kontekstu. Kai kartu dirbi ilgesnį laiką, vyksta nuolatiniai kūrybiniai mainai, pasidalijimai įžvalgomis, pastebėjimais, iš to galima pasisemti labai daug.
Pavyzdžiui, kai pirmą kartą kalbėjomės su Luku, sakiau jam, kad niekaip neperprantu jo kūrybos recepto – atrodo, kad jis viską kuria per atmosferą, nepateikdamas aiškių nuorodų, kas ir iš kur, bet kažkaip tu jį labai gerai supranti. Per šį laiką mokiausi kurti per kažką labiau neapčiuopiamo ir neįvardyto, bet paveikaus. Visa šita patirtis man labai patiko.
– Seniai jau dirbate drauge?
– Grupės dainų klausydavausi jau anksčiau, bet pačių atlikėjų iki praėjusios vasaros nepažinojau. Kiek pamenu, susitikome, kai turėjau juos aprengti vienam pasirodymui. Apie „Euroviziją“ tada dar niekas nekalbėjo.
Kad „Katarsis“ dalyvaus nacionalinėje atrankoje, sužinojau iš grupės vadybininkių, kai pasiūlė prisidėti prie jų vizijos išpildymo. Kadangi mėgau jų muziką ir jau norėjau kokio nors projekto, kuris būtų arčiau širdies, sutikau ilgai negalvodama. Tuo pačiu metu dar dirbau su DJ Nevykėle ir kūriau savo kolekciją, kaip tik eksperimentavau su išverstu džinsu, iš kurio pasiūti ir grupės scenos kostiumai.
Viskas vyko taip lengvai, kad buvo net kažkaip neramu. Pagavo toks įkvėpimas, kad Naujųjų Metų net ir nešvenčiau – pažiūrėjau fejerverkus ir sėdau piešti kostiumų eskizų.
Kadangi mūsų su Luku idėjos labai susisiejo, kai prieš pat Naujuosius susitikome, mūsų „brainstormas“ tetruko vos 10–15 minučių. Viskas vyko taip lengvai, kad buvo net kažkaip neramu. Pagavo toks įkvėpimas, kad Naujųjų Metų net ir nešvenčiau – pažiūrėjau fejerverkus ir sėdau piešti kostiumų eskizų.
Kai tik po švenčių atsidarė parduotuvės, skubėjau ieškoti audinių pavyzdžių. Išėjo kostiumai, kuriuose dera ir amžina klasika, ir gana efemeriškos šių dienų tendencijos. Laisvi, oversize tipo siluetai derinami su militaristinėmis užsegimais, iš mados neišeinančiais organiškais audiniais, primenančiais drobę. Remdamasi tuo pačiu principu, sukūriau ir kostiumus atidarymo ceremonijai.
Nesistengiu šokiruoti tik tam, kad šokiruočiau. Tai būtų tuščia, neprasminga ir niekam neįdomu.
– Jūsų kurtuose „Eurovizijos“ kostiumuose vyrauja minimalizmas ir paprastumas, tačiau garsėjate ir kaip labai drąsi, nevengianti šokiruoti kūrėja. Pavyzdžiui, audras internete ir žiniasklaidoje dar neseniai kėlė jūsų sukurtas DJ Nevykėlės įvaizdis M.A.M.A. apdovanojimams.
– Nesistengiu šokiruoti tik tam, kad šokiruočiau. Tai būtų tuščia, neprasminga ir niekam neįdomu. Viskas vyksta natūraliai. DJ Nevykėlės įvaizdis iš tikrųjų turėjo prasmingą žinutę. Jei jau eini ant raudonojo kilimo, reikia gerbti renginį, bet nesuprantu tų žmonių, kurie dėl vienos nuotraukos prie fotosienelės savo aprangą taip sureikšmina, kad puola į paniką dėl kiekvienos smulkmenos.
Į renginį ateini tam, kad būtų linksma, kad mėgautumeisi ir gerai jaustumeisi, ne tam, kad nervintumeisi dėl drabužių. Esu už grožį ir estetiką, kuri nekelia streso ir kančios. Taigi DJ Nevykėlės įvaizdis buvo savotiškas protestas ir priminimas, kad raudonasis kilimas yra ir kažkas linksmo.
Antra, ir save, ir DJ Nevykėlę priskiriu jauniesiems kūrėjams. Būtent mes turime teisę klausti, kur ta riba, kai negali atrodyti vienaip ar kitaip. Kai planavome jos įvaizdį, prisiminiau, kaip ankstesniais metais tuose pačiuose apdovanojimuose buvo kritikuojamas Ievos Zasimauskaitės suknelės pasirinkimas, kokių žiaurių pastebėjimų sulaukė ji pati. Man visa tai buvo tiesiog masinės patyčios. Galvojau, kodėl negalima apsirengti taip, kaip tau patinka ir kaip jautiesi gerai.
Aš ir pati esu sulaukusi patyčių dėl savo kurtos suknelės iš perdirbtų džemperių. Tas drabužis atsirado kaip savotiškas manifestas, susijęs su tvarumu, bet žmonės internete ėmė kurti įvairius juokelius ir memus, kuriuose mano kūrinį vadino ant kėdės sumesta rūbų krūva ir panašiai.
Esu už grožį ir estetiką, kuri nekelia streso ir kančios.
Todėl keliu klausimą, kodėl panašiais atvejais žmonės nesistengia suprasti perduodamos žinutės, bet iškart puola kritikuoti? Ir tais atvejais, kai kalbas sukelia kažkam nepriimtinas vieno ar kito žmogaus elgesys, besityčiojantys dažniausiai elgiasi daug blogiau. Tame patyčių fone viskas nublanksta.
– Jums visada svarbu, kad drabužis būtų skirtas ne tik dėvėjimui, bet ir neštų kažkokią žinutę?
– Man taip jau išeina. Kartais bandau nuo to pabėgti, nes galiausiai pasidaro sunku sukurti tiesiog paprastą daiktą dėvėti, bet tada atrodo, kad kitaip neturiu, kur išlieti savo vidaus. Todėl ieškau kompromisų – stengiuosi suderinti idėją ir dėvimą daiktą. Tiksliau, kol kas esu ieškojimuose, kaip tai padaryti. Kitaip koks tikslas kurti?
Aišku, kai sukūrusi tiesiog paprastus marškinėlius sulaukiu juos dėvinčių žmonių atsako, kai jie pasidžiaugia, kad su mano kurtais drabužiais jaučiasi patogiai, gražiai, jaučiasi savimi, atsiranda ir prasmės, bet man to vis tiek nepakanka, kad išreikščiau savo kūrybiškumą ir idėjas. Be to, nenoriu būti tik vienadienė kūrėja, man svarbus tęstinumas.
Vis dėlto drabužis yra gana ribotas dalykas, kad galėtų perteikti viską, ką sugalvoju, todėl dabar daug dėmesio skiriu ir jo pateikimui. Kaip tik ruošiuosi pristatyti savo naujausią kolekciją „Nebeturiu įkvėpimo“, kuri bus mano baigiamasis magistrantūros studijų darbas. Pristatyme susitiks drabužiai ir spektaklis, kas yra labai įdomu ir nauja, nes kiek naršiau internete, niekur neradau, kad kas nors būtų būtent taip pristatęs savo kolekciją.
Parašiau eiliuotą pjesę, kurią suvaidinti pakviečiau talentingus teatro aktorius. Drabužiai bus šio spektaklio dalis – nors veiksmas suksis apie aktorių įkūnijamus personažus, drabužiai scenoje pasirodys kaip miesto praeiviai, susiliejantys į vientisą, pilkšvai melsvą masę, keliančią įvairių interpretacijų. Iš esmės galima sakyti, kad kai kurias drabužių pristatymo tradicijas išlaikysiu, kai kurias sulaužysiu.
– Kodėl savo kolekciją pavadinote „Nebeturiu įkvėpimo“? Iš tiesų taip jaučiatės?
– Pavadinimas tikrai susijęs su tuo, kas dabar vyksta mano gyvenime. Pastaruoju metu buvau susitelkusi į darbą su „Katarsiu“ ir pasiruošimą „Eurovizijai“, todėl neturėjau daug laiko savo kolekcijai, nebuvo kada tinkamai užčiuopti kaip jaučiuosi, ką išgyvenu.
Atrodo, kad trūko savo darbams ir laiko, ir įkvėpimo. Tačiau sukūriau kolekciją, kuri turi gilią ir prasmingą žinutę, susijusią su šių dienų jaunimu, įstrigusiu socialiniuose tinkuose, pasimetusį dideliame informacijos sraute, pasimetusį, negalintį atrasti savęs ir įkvėpimo ar prasmės, ypač karo kontekste. Tokių įvykių akivaizdoje aš ir pati kvestionuoju savo profesiją. Dabar joje matau prasmę, tačiau kiek ji būtų reikalinga ir naudinga, jei kas nors tokio nutiktų? Visų šių minčių gausoje ir informacijos sraute, tikiuosi, kad mano kolekcija „Nebeturiu įkvėpimo“ kažkam bus išsišvarinimas ir atgaiva.
– Ankstesnė jūsų kolekcija vadinosi „Ne savo batuose“, ji taip pat siejosi su tam tikrais asmeniniais išgyvenimais, pamąstymais?
– Panašiai. Prieš tai Vilniaus universitete mokiausi filosofijos, sociologijos ir psichologijos, turbūt iš ten likęs įprotis analizuoti socialinius dalykus. Tai darydama atsispiriu nuo savo išgyvenimų, bet man nepatinka, kai kūryba tampa savotiška savidiagnoze. Užčiuopus savyje tam tikrą išgyvenimą, svarbu, kaip jį perteiki. Negali jo kaip juodulio tiesiog nuspjauti ant kito žmogaus, kad prasivalytum.
Iš aplinkinių vis sulaukdavau įvairių komentarų ir klausimų, kada susirasiu normalų darbą.
Manau, kurdamas iš savęs, turi save panaudoti kaip įrankį – suvokti visą mechanizmą, bet parodyti bendražmogišką išgyvenimą, patirtį. Man patinka, kai užčiuopiu ką nors savyje, tačiau sugebu atsiriboti ir pateikti kaip socialinį dalyką.
Ankstesnė mano kolekcija taip pat prasidėjo nuo savirefleksijos. Baigusi kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje, iš aplinkinių vis sulaukdavau įvairių komentarų ir klausimų, kada susirasiu normalų darbą. Suprantu, kad aplinka man linkėjo gero, linkėjo stabilumo ir įsižeminimo.
Apie tai susimąstydavau ir pati – tikrai buvo mėnesių, kai viskas sekėsi, bet būdavo ir laikotarpių, kai nežinojau, ar užteks maistui. Prisimenu, baigiamosios bakalauro studijų kolekcijos pristatymui išleidau visus pinigus. Ji buvo labai sėkminga, publikacijų apie ją ir mano interviu pasirodė įvairiuose žurnaluose, o aš stoviu parduotuvėje ir nė vieno negaliu nusipirkti – neturiu pinigų. Todėl pati nuolat buvau tuose apmąstymuose.
Pradėjusi studijuoti skulptūrą magistrantūroje, turėjau parengti kokį nors darbą pirmam atsiskaitymui. Pamenu, su dizainere Agne Kuzmickaite ir jos dukra išvažiavome į „Legolendą“, iš kur sugrįžusi sukonstravau žmogaus dydžio batus iš „Lego“ kaladėlių, kurie labai gerai sukimba su „Lego“ pagrindu. Tai man siejosi su stabilumu.
Nenoriu būti tik vienadienė kūrėja, man svarbus tęstinumas.
Kai pabandžiau pati su tais batais pavaikščioti, supratau, kaip tai nepatogu. Supratau, kad stabilumas kiekvienam yra labai individualus dalykas – kažkam tai yra etatinis darbas nuo 8 iki 17 val., tik ne man – man patinka tas intensyvumas, įtampa, lėkimas. Tas stabilumo nebuvimas ir yra mano stabilumas.
– Ar susimąstėte, kad „Eurovizija“ tam tikra prasme taip pat tapo jūsų podiumu – jūsų kūrybą televizijos ekranuose išvydo milijonai žmonių.
– Kol kas sunku tai suvokti, nes nieko panašaus anksčiau nesu patyrusi. Apskritai anksčiau pati kurdavau visumą – drabužius, kontekstą, pristatymą, fotosesijas... Dabar kontekstą (pasirodymą, šviesas, vizualizacijas ir panašiai) kūrė kiti, o visuma kūrėsi iš to, kad buvau dalis kažko tokio didelio. Ir tai labai įdomu.
