Pažintis su rojumi žemėje vadinamomis Indonezijos salomis, kelionės per džiungles, susitikimas su paskutiniais laisvėje gyvenančiais orangutanais, UNESCO saugomi paveldo objektai... Sunku į vieną pasakojimą sutalpinti viską, ką per pusantro mėnesio Azijoje patyrė aktorė Jovita Balčiūnaitė, televizijos ir radijo laidų vedėjas Richardas Jonaitis ir jų pusantrų metukų dukrytė Sofija. Iš už daugybės kilometrų – šeimos kelionės įspūdžiai ir užburiantys vaizdai.
Daugeliui kelionės prasideda dar gerokai prieš išvykstant, kai pradedama ieškoti skrydžio bilietų, rezervuojami viešbučiai, sudarinėjamas lankytinų vietų sąrašas. Richardas ir Jovita juokiasi, kad jiems pusantro mėnesio kelionės planavimas tikrai neužtruko.
„Iš tiesų pavadinčiau mus labiau spontaniškais keliautojais. Esame puikiai pasiskirstę pareigas – man paprastai nereikia rūpintis jokiais planavimo rūpesčiais, nes Richardui labai patinka dėliotis, galvoti, ieškoti.
Jis nuolat susibendrauja su žmonėmis, kurie pasidalija idėjomis ir patarimais. Ir šįkart, mums skrendant per Turkiją, jis sutiko merginą, kurios draugė dirba Birutės Galdikas įkurtoje stovykloje Borneo saloje, tad vėliau turėjome progą ten apsilankyti kone išskirtinėmis sąlygomis – turą per džiungles mums vedė pačios B. Galdikas studentė“, – pasakojo Jovita.
Jai antrino ir Richardas, atskleidęs, kad kelionės maršrutas dėliojosi jau besimėgaujant Indonezijos saule. „Svarbiausia žinoti pradinę kryptį, o visi tolimesni atsakymai ateina kelyje“, – neabejoja jis.
Pirmas įspūdis apgavo
Kadangi šeima turi draugų Balyje ir galėjo pas juos apsistoti, ši sala ir tapo pirmąja kelionės stotele. „Tiesą pasakius, iš pradžių nesupratome, kodėl Balis tokia populiari kryptis. Atvykus į Uluvatu miestą, mus pasitiko minios žmonių, daugybė automobilių, mopedų, užsikimšusios gatvės. Kad įveiktum 30 km atstumą, teko važiuoti apie porą valandų. Rodės, kas ten gali patikti?“ – prisiminė Richardas.
Tačiau pirmasis įspūdis netruko subliukšti, užteko šiek tiek nutolti nuo miesto centro ir turistų rojumi vadinama sala atvėrė visai kitą savo pusę, maloniai nustebinusią ir užbūrusią vaizdais, netikėtose vietose įsikūrusiomis šventyklomis, karalių rūmais...
„Nedideliame Sidemeno miestelyje kalnuose, kur pasitinka ramybė, plytinčios ryžių terasos, o turistų beveik nėra, iš naujo atradome salą. Ypač sužavėjo vietos žmonių nuoširdumas, gerumas ir visur pasitinkančios šypsenos.
Pamenu, viešbutyje, kuriame apsistojome, dirbo senukas, kiekvieną rytą žirklėmis pakirpdavęs žolę, o vėliau šluotele ją nušluodavęs. Toks jo darbas. Kaskart mus išvydęs jis plačiai išsišiepdavo, mojuodavo ir kažką šaukdavo. Iš pradžių manėme, kad jis mus su kuo nors painioja, tačiau netrukus supratome, kad jis tiesiog taip bendrauja, džiaugiasi kiekvienu svečiu.
Po to jau mes vos jį pamatę iš tolo šaukdavome, sveikindavomės. Iš tiesų ne tik Balyje, bet ir kitose Indonezijos salose vietos žmonės žavi nuoširdumu“, – šypsojosi Jovita, pridūrusi, kad geriau susipažinus su sala nė kiek nestebino, kodėl žmones čia taip traukia – vietos ramybė ir žaliuojanti gamta išties primena rojų žemėje.
Iš jo poros kelias pasuko į nedidukę, vos poros kvadratinių kilometrų dydžio Gili Meno salą, kurią pasak Jovitos, galima apeiti vos per keletą valandų. Nepaisant to, kad yra visai mažutė, sala daugelį keliautojų užburia juosiančiais balto smėlio paplūdimiais ir žydru vandeniu, kuriame – daugybė koralų, vėžlių ir įvairių žuvyčių.
Progos pasigrožėti povandeniniais vaizdais nepraleido ir Jovita su Richardu. „Jis netgi gavo nardymo licenciją, tuo tarpu aš pabandžiau, bet supratau, kad tai – ne man. Nors anksčiau esu nardžiusi Egipte, su metais kažkas pasikeitė ir pastaruoju metu pasidarė tarsi nedrąsu, tad vis atsisakydavau“, – prisipažino J. Balčiūnaitė, mieliau pasirinkusi plaukiojimą su vamzdeliu, vadinamąjį paviršinį nardymą (angl. snorkeling).
Iš Gili Meno keltu šeima persikėlė į Lomboko salą, iš ten perskrido į Javą, garsėjančią savo ugnikalniais, jų saloje – kelios dešimtys. „Kadangi keliaujame su dukryte, šįkart ugnikalnių nepatyrinėjome, tačiau aplankėme Indonezijos sostinę Džakartą, Surabają ir kt. Miestai turi savo žavesio, tačiau mes mieliau renkamės ramesnes, mažiau turistų sutraukiančias vietas, saleles, kaimus, kuriuose galima pamatyti autentiškesnį vietos žmonių gyvenimą“, – atskleidė Jovita.
Tarp laukinės gamtos ir UNESCO saugomo paveldo
Bene didžiausią įspūdį keliautojams paliko viešnagė Borneo saloje, kur yra Birutės Galdikas įkurta stovykla „Camp Leakey“. Kalimantane įsėdusi į medinę baržą, šeima leidosi upe gilyn į džiungles, kuriose galima pamatyti paskutinius laisvėje gyvenančius orangutanus.
„Kartą internete aptikau vieno patyrusio keliautojo mintis, jog jis visiems patartų aplankyti nacionalinius parkus ir pamatyti juose esančius gyvūnus. Kalimantane aiškiai supratau, ką jis turėjo minty – joks statinys ar turistų pamėgta vieta nei manęs, nei Richardo nepaveikė taip, kaip laukinėje gamtoje sutikti orangutanai. Tai taip tikra, gyva. Įsimintina patirtis“, – sakė J. Balčiūnaitė.
Pastaraisiais metais natūralių miškų Borneo saloje mažėja, jie yra kertami, o vietoj jų atsiranda plantacijos palmių, iš kurių išgaunamas gausiai pramonėje naudojamas palmių aliejus. Dėl masinio miškų naikinimo mažėja teritorijų, kuriose orangutanai gali susirasti maisto, tad jie yra priversti kęsti jo trūkumą ar net badauti. Dalį tropinių miškų pasiglemžia ir nuolat besiplečiančios pelkės.
„Žvelgdamas į šiuos gyvūnus supranti, kad pasaulis sukasi ne tik apie mus, žmones, ir kad yra sutvėrimų, kurie žemėje gyvena seniau už mus. Apmaudu, kad vaikydamiesi pinigų ir komforto žmonės jaučiasi turintys teisę juos naikinti. Lankantis B. Galdikas įkurtoje stovykloje pasidarė labai liūdna – žiūrėjau į tą didingą gyvūną ir galvojau, kad žmogaus veikla gali netrukus jį sunaikinti“, – apgailestavo Jovita. Susitikimas su gyvūnais ją taip paveikė ir sužavėjo, kad ji prisipažino jau pagalvojanti, jog ateityje norėtų aplankyti Serengečio nacionalinį parką Afrikoje ar kitą panašią vietą.
Iš čia trijulė iš Lietuvos patraukė į Kambodžą, kurioje stūkso Angkor Vatas – į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas hinduistų šventyklų kompleksas, iškilęs 9–15 a.
„Nors, kaip ir minėjau, mus labiau traukia mažiau turistų lankomos vietos, kai kurių turistų pamėgtų objektų aplenkti tiesiog negali. Ne be reikalo ta vieta taip traukia ir palieka didžiulį įspūdį“, – šyptelėjo Jovita, po kelių dienų Kambodžoje krovusi lagaminus į Vietnamą.
Netikėtas posūkis
Tiesa, šio keliautojai taip ir nepasiekė – jų planus pakoregavo netikėtai susiklosčiusios aplinkybės.
„Kelionės metu nebuvo sudėtinga gauti reikiamas vizas, bėda, kad tai negalioja kalbant apie Vietnamą. Visus dokumentus reikia užpildyti ir pateikti iš anksto. Taip ir padarėme, aš pildžiau paraišką vizai sau ir dukrytei. Atsakymo teko palaukti, mane jis pasiekė po savaitės, Jovitą – po dviejų.
Susiruošėme, bilietai nupirkti, papildomos vietos užsakytos, lagaminai taip pat, viešbutis rezervuotas, susiradome vairuotoją. Viskas suplanuota ir jau įsivaizduojame, kaip Hošimine mėgaujamės kava ir skaniu maistu, tačiau atvykę į oro uostą sužinome, kad mūsų Sofija vizos vis dėlto neturi.
Teko skubiai nuspręsti, kur keliausime toliau, ir susigalvoti planą B, kuriuo tapo Tailandas“, – apie netikėtą kelionės vingį pasakojo Richardas, su šeima besimėgaujantis paskutinėmis kelionės dienomis.
Keliauti su pusantrų dukryte – iššūkis įveikiamas!
Pusantro mėnesio trukusi kelionė – pirma tokia ilga Jovitos ir Richardo dukrytei Sofijai. Jos tėvai pripažįsta, kad anksčiau kelionėse į daugelį dalykų žvelgdavo kiek paprasčiau, tačiau drauge keliaujant mažylei tenka viską geriau apgalvoti.
„Tarkime, Lomboko salos kalnuose esančiame Sembulano kaimelyje lankėmės, kai jame ir aplinkiniuose kaimuose buvo dingusi elektra, tad nebuvo nei šviesos, nei vandens. Mūsų atveju nėra taip blogai, bet mažam vaikui nepasakysi „pakentėk“. Taigi tam tikra prasme viskas sukasi apie vaiką, norisi, kad jam būtų geriau, todėl galvoji, kur jis miegos, ką valgys ir pan.“, – pasakojo Jovita, patikinusi, jog vis dėlto didesnių nepatogumų nepatyrė ir visuomet rasdavo kaip išsisukti.
„Išsiruošę į B. Galdikas stovyklą patys kiek abejojome, kaip seksis su dukryte, tačiau mus nuramino, kad neretai lankytojai atsiveža ir dar mažesnius vaikus. Galbūt mes, suaugusieji, dažniau visko prisigalvojame ir nerimaujame, kad vaikui gali būti nesaugu, tačiau įsitikinome, kad jei tik yra galimybė, su mažaisiais keliauti tikrai verta.
Geriau pagalvojus, ir namuose mažas vaikas reikalauja nuolatinės priežiūros, taigi gyveni tarsi taip pat, bet su daugiau įspūdžių. Kadangi mūsų Sofija jau lakioja, kelionėje su ja net lengviau nei savam kieme – pasisodini į nešyklę ir eini apžiūrinėti orangutanų, keliauji laivu, vaikštinėji po džiungles. Jai labai patinka judesys, o nuolat besikeičiantys vaizdai sudomina ir įtraukia. Daug sunkiau su ja būti kur nors viešbutyje prie baseino, kai ji visur bėgioja ir tenka nuolat sekioti iš paskos“, – šyptelėjo Jovita.
Nors pati mergaitė šios kelionės neprisimins, tėvai neabejoja, kad tokios patirtys neabejotinai prisideda prie jos ir jos charakterio ugdymo: „Su Richardu kalbėjomės, kad per šį pusantro mėnesio ji labai išstypo. Smagu žiūrėti, kaip ji eina, šypsosi vietiniams ar sveikindamasi kelia rankytę. Vietos žmonės visuomet šiltai ją priimdavo ir supratingai stengdavosi pagelbėti. Tarkime, užsukę pavalgyti, visuomet noriai susitardavome, kad paruoštų ir ką nors tinkamo Sofijai ir pan.“
Šeima neabejoja, svarbiausia – keliauti atvira širdimi, tada patirsite įsimintinų nuotykių ir sutiksite žmonių, padedančių ir pakreipiančių reikiama linkme ar kryptimi. „Pasaulis toks didelis ir platus, kad jei tik yra noro ir galimybių, pasinaudokite proga jį pamatyti“, – sakė Richardas ir Jovita.
Kelionės akimirkos – nuotraukų galerijoje.
