„Visada kyla klausimas – tokio amžiaus jaunimas, kas gali šokti?“ – retoriškai apie kvietimus dainuoti jaunimui per gimtadienius klausia Radžis Aleksandrovičius. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Ant kabliuko“ jis atvirauja apie savo asmeninį gyvenimą, požiūrį bei santykį su tėvais ir globėjais.
Nors Radžis yra žinomas kaip dainininkas, tačiau turbūt retas žino, kad jis yra įgijęs virėjo specialybę.
„Baigiau, nes reikėjo baigti. Kadangi matematika gerai sekėsi, tai nieko kito neliko. Aš ir mokytojai sakydavau, kad nesijaudintų, nes bus laikai, kai už mus viską suskaičiuos. Pinigus svarbu mokėt skaičiuot“, – juokauja vyras.
Jis sako, kad buvo geras, bet judrus vaikas, o muzika patraukė nuo 2 m., kai buvo apgyvendintas vaikų namuose. Be to, nuo pat mažens žinojo, kad užaugęs norės būti ne gaisrininkas ar kosmonautas, bet muzikantas. Jis prisimena ir tai, kai prieš daug metų į Panevėžį koncertuoti atvyko Žilvinas Žvagulis, kuris sutiko su juo kartu padainuoti.
„Aš net vaikas būdamas sapnuodavau sceną ir matydavau plojančius žmones. Muzika mane ištraukdavo iš mokslų, kur nebuvau pasižymėjęs. Visada atsidėkodavau dainavimu ir mokytojams, ir kitiems žmonėms. Tada jie žiūrėdavo atlaidžiau.
Vaikų namuose visi laukdavo iš užsienio atvažiuojančių svečių ir tvarkydavosi, o manęs kartą direktorius paklausė, kodėl ponas Radžis nedirba. Aš pasakiau, kad pas mane svečiai atvažiuoja, lyg pas kitus neatvažiuoja“, – pasakoja atlikėjas.
„Sau esu labai kritiškas“
Žinomas vyras pripažįsta, kad dainų tekstų pats nerašo, nes yra puikių kompozitorių, kurie tai gali padaryti. Be to, jis nejaučia, kad per dainas norėtų išsakyti savo išgyvenimus ar jausmus.
„Man visada amžiną atilsį Gintaras Zdebskis rašė tiek tekstus, tiek melodijas. Šitam reikalui gabumų aš neturiu. Išgyvenu be dainų rašymo – man užtenka to, ką gaunu iš žmonių ir jų patirties. Ne visi kompozitoriai gali dainuoti, tai jie ir rašo tam, kad kažkas už juos dainuotų.
Tikrai nedainuosiu apie tai, kad mane paliko mama. Turiu Gintaro Zdebskio parašytą dainą „Nekaltinu savo likimo“. Jis puikiai žinojo mano gyvenimo istoriją, išjautė ją ir parašė dainą. Toks jausmas, kad jis gyveno tuo metu mano gyvenimą. Bet yra vienetai tokių kompozitorių. Šiais laikaisi dainos lėkštos – dainų žodžiai paprasti ir nieko per daug galvoti nereikia“, – sako jis.
Pasak dainininko, jis turi nuojautą, kurios dainos gali tapti populiariomis.
„Gaunu dainą ir perklausau kokius 5 kartus pats. Klausau kaip atlikėjas ir kaip žmogus iš šono. Sau esu labai kritiškas – nesu toks, kur parašė dainą ir žinau, kad patiks. Kai gavau tokias dainas, kaip „Čigono meilė“ ar „Nekaltinu savo likimo“, mačiau, kaip aš jas atliksiu ir kaip žmonės reaguos. Prilipo iš karto“, – tikina Radžis.
Vyras sako, kad dainininko pagrindinis tikslas – sulaukti plojimų. Tačiau pabrėžia, kad atlikėjas turi sudominti auditoriją, kadangi ji ateina pas atlikėją, o ne atvirkščiai.
„Jei dar neišėjęs į sceną girdi plojimus, jau žinai, kad bus gerai. Tada ir pats užsivedi. Kartais ir nebūna tų visų dalykų – tu turi sudominti kaip artistas, nes žmonės atėjo pas tave. Negali taip būti, kad tu atėjai pas juos – jie ateina pas tave“, – teigia dainininkas.
Vis dėlto R. Aleksandrovičių nustebina, kai jį 18-mečiai nusprendžia pasikviesti į savo gimtadienius.
„Man visada kyla klausimas, kokiu tikslu, nes mano muzika nėra šiuolaikiškas popsas. Tai yra šlageriai. Visada kyla klausimas – tokio amžiaus jaunimas, kas gali šokti? Kol neišsiaiškinu, nevažiuoju, nes turiu turėti tikslą“, – teigia jis.
Nepratęs skųstis
Pasak vyro, jis nėra tas žmogus, kuris skųstųsi, jog blogai jaučiasi. Kaip pats sako, gal neišgyveno gilios krizės, kuri priverstų skųstis. Bet priduria, kad viską atpirkdavo globėja, kurią vadina mama, Vida Minevičienė.
„Jeigu būtų blogai, aš niekada niekam nepasakyčiau. O kam sakyti? Kas nuo to pasikeis? Aš gyvenu savo gyvenimą ir tik aš galiu jį suvaldyti. Nei vienas neateis ir neištrauks, jeigu aš pats to nenorėsiu.
Jeigu pats gali sau padėt, tai reikia su savimi ir dirbti. Aš nesu įpratęs skųstis, kad man blogai. Gal neišgyvenau kažkokios gilios krizės. Man viską atpirkdavo mano globėja, dabartinė mama.
Nebūdavo taip, kad sėdėdavau prie lango ir rymodavau, laukdavau mamos. Jeigu sėdėdavau prie lango, tai laukdavau ne mamos, o Vidos, kad ateitų manęs pasiimti. Savo tikrosios mamos niekada nekaltinau. Jai taip sukrito gyvenimo kortos“, – dalijasi Radžis.
Pasak dainininko, tėčio giminė jam visada buvo priimtinesnė, kadangi tėvas, kai galėdavo, sūnų lankydavo vaikų globos namuose, pasižymėjo tvirtesniu charakteriu.
„Jis dar mokėdavo save suvaldyti, o mama, kaip moteris, pasidarė kieta kaip akmuo tuose kalėjimuose. Tik akys išduodavo, kad ji moteris. Fiziškai tapo motina, bet to motiniško instinkto nebuvo. Dėl to, kad ji pati neturėjusi normalios šeimos ir normalios motinos, nes būdama 19 metų atsisėdo į kalėjimą.
Tėvas, kai tik išeidavo iš įkalinimo įstaigos, visada stengdavosi mane aplankyti. Bent jau jį vis tiek matydavau, o motinos nemačiau. Ji gyvenime nėra atėjusi ar aplankius. Aš į tėvą kitaip žiūrėdavau. Jis ir į koncertus ateidavo, ir su mano globėjais visada gražiai sutardavo“, – pasakoja R. Aleksandrovičius.
Viso įrašo galite klausytis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Ant kabliuko“.
Parengė Justina Lopataitė
