„Negaliu skųstis nei vaikyste, nei paauglyste“, – sako atlikėjas Radžis Aleksandrovičius. LRT.lt laidoje „Lengvai su Ignu“ dainininkas atvirai dalijasi savo vaikystės atsiminimais ir pasakoja apie pažintį su muzika, kuri jį lydėjo nuo ankstyvos vaikystės.
– Kada pajutai savo pašaukimą?
– Jis visuomet buvo. Nuo dvejų metukų jaučiau muzikos ritmą. Mano pirmas atsiminimas iš vaikų namų buvo skambanti muzika. Atvažiavęs ten ir išgirdęs muziką, net nežinodamas, iš kur ji sklinda, bėgau link jos, tada kaip tik vyko šokiai. Niekuo kitu nenorėjau būti, savo gyvenimą norėjau sieti tik su muzika.
– Ar iš pradžių daugiau šokai nei dainavai?
– Taip, yra išlikusių nuotraukų. Visiems buvo keista, kaip čigoniukas pateko į vaikų namus, juk romai vaikų nepalieka. Iš tiesų, buvau vienintelis toks vaikas. Visi stebėjosi, kad buvau judrus, nieko nesigėdijau. Ketverius metus šokau sportinius šokius, iš pradžių tai buvo mano mėgstamiausia veikla.
Dainavimas atsirado labai netikėtai, dėka mano globėjos, kurią vadinu mama. Ji vaikų globos namuose dirbo muzikos mokytoja. <...> Pradėjome ruoštis „Dainų dainelei“, tačiau vienintelis dalykas, kuris mane skatino ruoštis, buvo noras, kad savaitgalį išleistų namo – pas globėją. <...> Gimtadienio proga niekuomet neprašydavau žaislų, prašydavau Stasio Povilaičio kasečių, mano svajonė buvo jį sutikti. Aš užaugau su jo muzika, dėl to pats esu linkęs dainuoti senąją estradinę muziką. Dabar visi pereina į popmuziką, aš to nenoriu.
– Kodėl?
– Aš stojau į vėžes, kurios man priimtinos, aš žinau, ką aš darau. Dažnai sulaukiu pasakymų – gal laikas išeiti iš komforto zonos. O kodėl aš turiu iš jos išeiti? Jeigu aš gerai jaučiuosi, nekeisiu savo krypties dėl to, kas yra madinga. Tai, kas madinga, yra laikina – ateina ir praeina.
– Ar trūko namų? Ar supratai, kad namai nėra ta vieta, kur gyvenai su kitais vaikais?
– Taip. Pas globėją aš jaučiausi mylimas. Vaikų globos namai nėra tas pats. Aš norėjau tikrų namų. Tuo metu, kai augau, grupėse būdavo po 200 vaikų, auklėtoja kiekvienam negalėjo skirti tiek dėmesio, kiek galbūt norėjosi. Dėmesio aš pasiimdavau kitaip, aš dainuodavau, žinojau, kad turiu globėją, nors ji niekuomet manęs neišskirdavo iš kitų vaikų, kad niekas nesijaustų atskirtas. Ji mylėjo visus vaikus.
– Ar išsiaiškinai, kodėl ir romai kartais palieka vaikus?
– Nesiaiškinau. Aš turėjau ir turiu puikią globėją, mamą, jos vaikai yra mano krikšto tėvai. Nebuvo kada liūdėti, kad neturiu mamos. Tikrosios mamos niekada nepasiilgdavau. Mano tėtis mane lankydavo, atsimenu jį, jis atvažiuodavo iš įkalinimo įstaigos į vaikų namus. Mama niekada nenorėjo su manimi atrasti ryšio. Aš gimiau kalėjime, baimindavausi ten važiuoti į pasimatymus, aš bijodavau tos aplinkos. Bijodavau ir romų, slėpdavausi už globėjos sijono, man jie atrodydavo baisūs. Būdamas vaikas nesupratau, kad aš pats romas, tik vėliau atėjo supratimas.
– Ar atsimeni, ką veikdavote su tėčiu?
– Su tėčiu eidavome pasivaikščioti, jis pasakodavo apie mūsų giminę, bet aš to nesureikšmindavau. Man buvo svarbu, kad jis ateitų. Tėtis gerai sutarė ir su mano globėja, džiaugėsi ja. Savo tėvų nekaltinu, kad jiems taip susiklostė. Savo likimo nekaltinu, manau, kad būtų buvę daug blogiau, jei ne vaikų namai ir mano globėjos meilė man, kaip vaikui. Negaliu skųstis nei vaikyste, nei paauglyste.
– Ar nepatyrei patyčių?
– Niekada. Ir mes nesityčiojome. Niekada neleidau savęs žeminti, mokėjau už save ir kitus pakovoti, juolab kad augau Panevėžyje.
– Ar pagalvoji apie savo vaikus?
– Užeina ir praeina. Didžiausias vaikas esu aš. Scenoje esu vienoks, gyvenime esu kitoks. Jei dirbčiau kitą darbą, galbūt turėčiau kitokį mąstymą, tačiau tikrai pavargstu nuo žmonių.
– Koks Radžis yra gyvenime?
– Pripratau būti vienas, man patinka būti vienam, man neliūdna. Jei man liūdna, kreipiuosi į draugus, su jais galėčiau leisti kiekvieną dieną, tačiau tai ne mano natūrai. Apie šeimą pagalvoju, tačiau turiu rinktis – arba šeima, arba muzika, kartais namuose manęs nebūna ištisą mėnesį. <...> Kam gadinti žmogui gyvenimą, jam geriau susirasti verslininką, o ne muzikantą nevėkšlą, nes tokie yra muzikantai – jie tik gražiai šneka.
– Kurioje karjeros vietoje esi dabar?
– Kaip sakė maestro S. Povilaitis: „Stabiliai.“ Visada laukiau to, tačiau muzikinė karjera yra traukinukas. <...> Aš iš tų žmonių, kurie kam nors nepavykus pirmiausia kaltina save. Net per koncertą, tik įėjęs į sceną, iškart turiu paimti publiką į savo rankas, turiu priversti ją gerai jaustis, nes aš turiu linksminti žmones, o ne jie mane.
– Ką vertini žmonėse?
– Vertinu žmogaus emociją. Kai žmogus ateina į salę, aš iškart matau jo emociją: kai kas linguoja, kai kas ploja, tu matai jų akis – jos gali šypsotis.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
