„Nosies užrietimo neišvengsi, bet laiku susiėmiau“, – sako dainininkas Česlovas Gabalis, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasidalijęs savo gyvenimo istorija. Jo karjera įsibėgėjo ir dukra gimė ekonominiu sunkmečiu. Atlikėjas neslepia: trūko koncertų, tad ir pinigų, tačiau jau žinomas vyras nesikuklino prireikus pasiskolinti pinigų ir iš kaimynų.
1964 m. lapkričio 21 d. Estijoje inžinieriaus Česlovo ir Onos šeimoje aukšta nata gyvenimo dainą pradėjo berniukas vardu, kaip ir tėvas, – Česlovas. Jis gimė važiuojančiame traukinyje, o gimimo vieta įrašomas Raplos miestas. Tėvas darbo reikalais važinėjo po Sovietų Sąjungą, tačiau berniuko vaikystė bėgo Lietuvoje, Matuizų kaime netoli Varėnos.
„Man viskas buvo įdomu, gražu. Daug kur buvo galima palandžioti, kas labai nepatikdavo tėvams. Nebuvau ramus vaikas, mane reikėjo visą laiką prižiūrėti, kad ko nors nepridirbčiau. Po rūsius landžioti gi labai įdomu. Baisu, bet vis tiek traukia pažiūrėti. Buvo daug žalumos, aplinkui miškai. Prisimenu, kad su draugais pamiškėje į medį įkėlėme Lietuvos vėliavą ir pabėgome. Aiškinosi, kas ten, bet tylėjome kaip žemės. Nelabai supratome reikšmės, dar buvome maži, bet ją pakabinome ir pabėgome“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Penkiametis, keliantis rūsyje rastą trispalvę, – retas reiškinys Sovietų Sąjungoje, kurioje visus vaikus norėta užauginti pagal bendrą standartą. Pradedant darželiais, kuriuose valgiaraštis buvo vienodas nepriklausomai nuo vietovės.
„Atsimenu, ko nemėgau, – pieniškos sriubos, nes užsidėdavo plutelė ir nuo jos žiaugčiodavau, ir manų košės, nes pabarstydavo cinamono, o to visiškai nepripažindavau. Alkanas vaikščiodavau, griežtai nevalgydavau. Niekas manęs negalėjo priversti, net tėvai“, – tikina jis.
Jau Č. Gabalio vaikystės prisiminimuose groja muzika. Tėtis turėjo didelę vinilinių plokštelių kolekciją, pats gražiai dainavo, grojo gitara, bajanu, akordeonu.
„Pirma buvo padėta Povilaičio plokštelė, o antra – „Simon and Garfunkel“. Buvo toks konfliktas: „Simon and Garfunkel“ padėdavau ant viršaus, o Povilaitį nukišdavau. Nors mokėjau visas Povilaičio dainas atmintinai, bet „Simon and Garfunkel“ dar labiau patiko, tai jie turėjo būti viršuje. Kiekvieną kartą nukišdavau plokštelę giliai, bet kitą dieną vėl rasdavau – Povilaičio pirma, o „Simon and Garfunkel“ – antra. Paskui tėtis sakė: gal nebevark, jei nori, tegul būna viršuje, bet nekaišiok to Povilaičio.
Kadangi mokėjau visas Stasio dainas atmintinai, nusipaišiau gitarą, išsikirpau iš kartono. Bet man reikėjo stygų, tai sukarpiau tėčio žvejybinį valą nuo storiausio iki ploniausio. Jis tikrai neapsidžiaugė, mėlynas vaikščiojo visą dieną“, – pasakoja dainininkas.
Nuėjau, susirinkau daiktus ir išėjau. Buvome šnekėję su sese, kad kažkam reikės. Negalima palikti nei vieno, nei kito. Sesers buvo labai gaila. Aš ją pabučiavau, apsiverkiau ir išėjau.
Č. Gabalis neapsidžiaugė sužinojęs, kad jo tėvai skiriasi. Ketvirtokui teko pasirinkti, likti gyventi su tėčiu ar mama. Ir išsiskirti su sese, kuri liko pas mamą. Berniukas su tėvu išvyko į Plungę.
„Tėtis parėjo iš darbo, nerinkdamas žodžių sakė: kadangi daug dirbu, tavęs vienas neprižiūrėsiu, man reikia pagalbos. Ne vieną kartą važiavome į kaimą pas močiutę, į Plungę. Ten būdavo labai gražu, smagu, didelė giminė. Žinojau, kur važiuoju, ir sakiau: gerai, be problemų. Sėdėjome kaime, žiūrėjome televizorių su sese ir kažkas pabeldė į duris. Sesuo, net neatsigręždama į duris, sako: eik, čia pas tave. Nuėjau, ten stovėjo mano draugas, sako: tėtis tavęs laukia. Nuėjau, susirinkau daiktus ir išėjau. Buvome šnekėję su sese, kad kažkam reikės. Negalima palikti nei vieno, nei kito.
Sesers buvo labai gaila. Aš ją pabučiavau, apsiverkiau ir išėjau. Bet šiaip viskas buvo gerai. Visą vasarą praleidau kaime: daug pusseserių, pusbrolių, plati giminė... Tėtis paprašė savo vienintelės sesers, kad mane prižiūrėtų. Tai mano antroji mama, kuri mane iki galo užaugino ir išleido į žmones“, – sako pašnekovas.
Tėvas dažniau būdavo kaime, tad Plungėje vienas likęs vaikas savo jėgomis turėjo įsitvirtinti naujoje aplinkoje.
„Plungė buvo padalyta į dvi dalis – „kepyklą“ ir „mikraškę“. Gyvenau mikrorajone, 5 aukštų name. Kadangi ten nebuvo mokyklos, reikėjo eiti į 4-ą vidurinę, į „kepyklą“. Ten niekas nemėgo „mikraškinių“, tai reikėjo aiškintis santykius.
Bet greitai išsiaiškinome, paskui po „kepyklą“ vaikščiojau ramiai. Bet reikėjo pasimušti. Visi sustojo ratu, o stipriausias iš jų išėjo su manimi vienas prieš vieną. Gerai, nėra problemų. Nelabai buvau mušeika, bet jei nėra kur trauktis, tai nebėgsi. Jei taip jiems norisi, prašau“, – pamena jis.
Č. Gabalis buvo pakviestas į mokyklos chorą, tačiau jo vengė kaip išmanydamas. Ir visgi muzika pati jį susirado. Legendinio Plungės pedagogo, estradinio ansamblio „Žemaitėliai“ įkūrėjo Juozo Milašiaus dėka vaikinas pradėjo muzikos karjerą.
„Turėjau didelę scenos baimę, tai draugai nepasikuklino – paėmė mane ir nunešė į 1-ą vidurinę pas Milašių. Kaip tik ten repetavo. Pasakė, kad gražiai dainuoju. Milašius sako: gerai, padainuok scenoje. Galvojau, kad nukrisiu tiesiogine to žodžio prasme. Kojos drebėjo, atrodė, kad šoku rokenrolą. Ką dainavau, neprisimenu. Kažką išgirdo.
Dainuojančių grupėje buvo 3–4, tai galėdavome dalintis. Po oficialios dalies būdavo šokiai. Ten aš jau galėdavau reikštis. Mums vadovas niekada nedrausdavo dainuoti užsienietiškų dainų. Eidavo viskas, kas mums patikdavo, iškart bandydavome įgyvendinti. Daug dainuodavome „Hiperbolės“, – prisiminimais dalijasi muzikantas.
Scenos žvaigždei trūko pinigų
11 klasėje, paniręs į muziką, Č. Gabalis vos neliko antriems metams. Laiku susizgribo, išlaikė egzaminus ir stojo į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Deja, nesėkmingai. Metus padirbėjęs linų audinių gamykloje išvyko už 2 tūkst. kilometrų esantį Toljatį tarnauti sovietų armijoje.
„Pašaukė gal 60 lietuvių. Mūsų visą kuopą sudarė lietuviai. Gale karantino reikėjo žygiuoti ir dainuoti. Dainavome „Ant kalno mūrai“ lietuviškai ir laimėjome 1-ą vietą. Niekas nesuprato žodžių, sakė: žygiuojant smagiai skamba. <...> Man teko 3 paras saugoti Gorbačiovą. Buvo kaip tik atvažiavęs į Toljatį. Visi gatvėse plūsdavo kaip išprotėję, kaip Kenedį pamatę. Juk prasidėjo perestroika. 3 paras nemiegojome, turėjome bet kada būti pasiruošę, jei kažkas atsitiktų“, – pasakoja vyras.
Atlikęs tarnybą Č. Gabalis į Lietuvą grįžo be menkiausios minties, kuo užsiims ir kaip užsidirbs pragyvenimui. Išgelbėjo anksčiau susikrautas muzikinis kapitalas.
„Dainuoti norėjosi, bet nelabai žinai, kaip viską pradėti. Mano vadovas Juozas Milašius ir Petras Vyšniauskas grojo „Žemaitėliuose“. Milašius paskambino Petrui ir paprašė: gal gali paimti šitą bedarbį ir padėti jam? Jis kaip tik su Šinkarenka, Gedu Laurinavičiumi ir Kęstučiu Lušu važiavo mėnesiui į Juodkrantę. Jie paėmė mane kartu ir nuo to laiko prasidėjo.
Petras grojo „Lietuvos“ viešbutyje. Grįžome iš Juodkrantės ir paprašė, kad atvažiuočiau į Vilnių. Nuvedė į viešbutį, paprašė ten padainuoti ir mane priėmė į darbą. Bet reikėjo laiko įsivažiuoti, ten imdavo ne bet ką, o geriausius, nes būdavo svečių iš viso pasaulio, negalėdavai bet kaip ir bet ką daryti. Būdavo ansambliai ir orkestrų susivienijimas, jie priiminėdavo programas. Likimo pirštas – mažas išmokau Povilaičio plokštelę ir dainavau su juo. Žadą praradau, kai pamačiau, net pasisveikinti pamiršau iš nuostabos. Stovėjau visas suakmenėjęs. Bet viskas labai draugiškai, paskui buvome geriausi draugai. Jis nieko nepripažindavo dainuoti kartu, tik Rositą ir mane“, – tikina Č. Gabalis.
Su Rosite Čivilyte jis ne tik dainavo – pora susituokė. R. Čivilytės dukrai Agnetai vyras bandė atstoti tėtį.
„Labai greitai įvyko tas „čik“. Vis tiek klausaisi kiekvieno atėjęs į naują vietą, o jie klausosi naujoko. Taip tikriausiai atrandi kažką bendro.
Jei įsidukrini vaiką, jis savaime tampa tavo dukra. Supranti, kad tai ne žaisliukas, šituo žmogučiu reikia rūpintis, jį prižiūrėti. Man labai patikdavo, ji buvo guvi mergaitė. Eidavome į parką, ypač jei būdavo karuselių, tai Agnė nepraleisdavo progos. 3 ar 4 metus taip gyvenome“, – pamena jis.
Vaikui nepasakysi, kad gal rytoj pavalgys. Labai sunku buvo su koncertais, mano pasirodymas kainavo 20 litų. Iš kaimyno pasiskolini 20 litų, vakare dainuoji, atiduodi, eini skolintis iš kito.
Tačiau 1992-aisiais Č. Gabalio širdyje užgimė nauji jausmai būsimai žmonai Editai.
„Ji dainavo „Šaltinėlyje“. Žilvinas Žvagulis paprašė padainuoti, nes viena mergina neištemps. Sutikau. Nuvažiavau, žiūriu – balerina vaikšto. Vestuvės buvo „Lietuvos“ viešbutyje, gana didelės. Kai išėjome iš Civilinės metrikacijos skyriaus, buvo spalio 22 diena, krito didelės snaigės. Sakė: čia ant laimės. Laimė tęsiasi beveik 30 metų“, – sako Č. Gabalis.
Laimę papildė 1993 metais gimusi dukra Goda. Tačiau scenos žvaigždė ekonominiu sunkmečiu piniguose irgi nesimaudė.
„Gyvenome Žemuosiuose Paneriuose, 1 kambario bute. Viskas buvo natūralu, tik pats šeimos išlaikymas... Vaikui nepasakysi, kad gal rytoj pavalgys. Labai sunku buvo su koncertais, mano pasirodymas kainavo 20 litų. Iš kaimyno pasiskolini 20 litų, vakare dainuoji, atiduodi, eini skolintis iš kito. Paskui Žilvinas pasiūlė važiuoti į Emyratus. Išvažiavau ir siunčiau vokelius namo. Mano vaikas smagiai augo. Taip beveik metus“, – pasakoja dainininkas.
1996-ieji – esminis lūžis jo karjeroje, po kurio jau nebeteko vargti, kad būtų pinigų. Susikūrė grupė „Pelenai“.
„Gintas Banys pasiūlė ką nors padaryti kartu. Sakiau: kodėl gi ne? Taip prasidėjo mūsų darbas. Gintas atnešė dainą, tik sakė: mes rokeriai, tai grosime roką. „Lopšinė“ turėjo būti rokas. Įrašėme pirmą variantą – niekas man neišėjo, nesupratau, kaip iš tos dainos padaryti roką. Trise klausėmės ir nė žodžio neištarėme, nes taip buvo baisu. Po tos tylos Gintas sako: bet čia lopšinė vaikui. Sakau: ko nesakei iš karto? Koks rokas tada? Tai buvo pirmas ir paskutinis dublis. Dukrai padainavau ir viskas. Rimas Brazaitis grojo solo saksofonu, irgi įrašė iš pirmo dublio“, – kalba pašnekovas.
Šlovė ir sėkmė Č. Gabalį užklupo neįspėjusi. Ne tik „Pelenų“ grupėje – Eimuntas Nekrošius pasiūlė Romeo vaidmenį lietuviškoje roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“.
„Ėjau kaip į darbą, nes man reikėjo vaidmenį pastatyti per 2 mėnesius. Aktoriai labai abejojo, nes atėjau iš gatvės. Su manimi dirbo Nekrošius ir Andrius Bialobžeskis. Visą tą laiką su manimi buvo, tempė už ausų. Labai daug scenų reikėjo būti ant kelių. Man juos taip skaudėdavo... Bet padarėme. Aš pats bijojau, ar sugebėsiu, ar ne.
Dramos teatre buvo peržiūra su grimu, drabužiais. Tuščia salė, sėdi tik Nekrošius ir Rūta Vanagaitė. Pradėjome vaidinti, nepraėjo net pusė pirmos dalies, Nekrošius išėjo iš salės. Per pertrauką suradau kampą, kad manęs niekas nematytų. Galvoju: kaip viskas blogai... Ateina Vanagaitė visa linksma, apkabina, pabučiuoja, sako: šaunuolis. Sakau: „Koks šaunuolis? Maestro išėjo.“ Sako: „Kvailas? „Kaip žuvis vandeny“, – ir išėjo ramus.“ Tada pasidarė lengva. Ir taip prasidėjo“, – pamena atlikėjas.
Prasidėjo ne tik darbas. Su spektakliais ir koncertais užgriuvo ir populiarumo banga, fotosesijos, interviu, gerbėjai.
„Nosies užrietimo vis tiek neišvengsi, bet kažkaip laiku susiėmiau. Nes žvaigždiškumas ne man. Norėčiau tik ramiai, smagiai dirbti savo darbą. Nuleidau visą garą, kai pagalvojau, kad paprasčiau bus geriau. Žinomumas man nelabai patiko. Nuvažiavus į Gariūnų „Maximą“ priėjo močiutė ir paprašė pasirašyti ant čekio. Sakiau: jei jau taip, tai nenoriu tokios šlovės.
Esi pakylėtas, tave pažįsta, atrodo, kad žemės po kojom nejauti, tau viskas leistina, o iš tikrųjų – niekas neleistina, tu toks pats žmogus kaip ir visi, tik tave labiau atpažįsta nei bet kurį kitą. Dabar čia tiek žvaigždžių, kad nežinau, kurio galima nepažinti, negirdėti, nežinoti. Beveik visa Lietuva – žvaigždynas“, – mintimis dalijasi laidos herojus.
Č. Gabalis – ne tik žinomas roko atlikėjas, vokalo mokytojas, bet ir įsimintinus vaidmenis prestižiniuose muzikos veikaluose sukūręs aktorius. Jis linki tolerancijos, kantrybės, gerumo: „Norėčiau, kad visi suprastų, jog gerumo per daug niekada nebūna. Blogio – per akis. Geriau siekime visi gerumo.“
Plačiau – gruodžio 16 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
