Scenarijus, regis, kartojasi: vėl turime susiimti per Velykas, jei norėsime drauge švęsti Kalėdas. „Puoselėjamas optimizmas kartais nuvilia, o nuvylęs palieka nuosėdų žmogaus sąmonėje: žmogus pavargsta, įsitempia, nusivilia, nuleidžia rankas, kai kada ima maištauti“, – portalui LRT.lt kalba kunigas Ričardas Doveika. Vis dėlto pastarieji metai mus ne tik nuskurdino, sako dvasininkas, – tie, kurie gyveno vilties pusėje, statė tvirtas gerumo barikadas.
– Kunige, kai kalbėjomės prieš praėjusių metų Velykas, su viltimi sakėte, kad pandemija tuoj praeis, raminote, kad delne greitai vėl laikysime brangaus žmogaus ranką be pirštinių ir dezinfekcinių priemonių. Praėjo metai, o viskas, atrodo, kartojasi: vėl Velykos, vėl karantino ribojimai, vėl raginimai švęsti atskirai...
– Visi metai nuo praėjusių iki šių Velykų buvo paženklinti optimizmu. Mums buvo sakoma: „Susiimkime per Velykas, kad galėtume švęsti Kalėdas.“ Per Kalėdas buvo liepta susiimti, kad galėtume švęsti Velykas. Buvo pasakyta saugotis, kol atsiras vakcina. Vakcinų atsirado, bet vis tiek tenka saugotis, nes virusas mutuoja.
Pamatėme, kad puoselėjamas optimizmas kartais nuvilia, o nuvylęs palieka nuosėdų žmogaus sąmonėje: žmogus pavargsta, įsitempia, nusivilia, nuleidžia rankas, kai kada ima maištauti. Matome, kad pasaulis mirga marga nuo maištavimo scenų; po kruopelytę sunešę į bendrą valstybės gėrį, gražinę savo aplinką, protesto akivaizdoje susikaupusiu pykčiu mes imame naikinti tai, ką patys puoselėjame.
Vis dėlto neatsisakau visų pernai išsakytų minčių, kadangi mus visą laiką palaikė, palaiko ir palaikys viltis. Ji yra tam tikras žmogaus egzistencinės laikysenos indas ir priežastis. Susitelkę vis tiek tą nepatogumą visi kartu išspręsime. Šie metai parodė, kad nesame nei užribis, nei provincija. Mes esame lygiai tokia pati pasaulio dalis ir mumyse vyksta tai, kas vyksta visame pasaulyje.
Taip pat skaitykite
– Pernai per Velykas bažnyčios buvo užrakintos, keliai – užtverti. Teko atsisakyti tradicijų ir ieškoti naujų, tada dar neįprastų būdų švęsti. O kaip šiemet?
– Šių metų Velykos nuo praėjusių metų karantininių Velykų skiriasi. Nors vėl netrūksta suvaržymų, judėjimo ribojimų, stiprybė tarp žmonių didesnė. Per šiuos metus mokslo pasauliui pavyko daug geriau pažinti problemą, kuri įkalino didžiąją pasaulio dalį.
Šiemet per Velykas visos bažnyčios bus atviros – tai pirmasis skirtumas nuo praėjusių Velykų. Šalia bažnyčių, lauke, gatvėse, aikštėse, šventoriuose Verbų sekmadienį buvo galima šventinti verbas, Didįjį šeštadienį buvo šventinamas katalikų maistas.
Tiesa, kadangi Velykų tridienio liturgijos yra ilgesnės, į tikinčiuosius besikreipdami ganytojai šiemet paprašė, kad žmonės iš pagarbos ir meilės vieno kitam neitų į bažnyčią, kad ilgas buvimas vienoje erdvėje netaptų kam nors priežastimi pradėti liūdėti ar sirgti, todėl Velykų rytą mišios bus aukojamos nedalyvaujant tikintiesiems.
Visgi ir valstybės vadovai, ir psichologai, ir sociologai prašo gyventi įprastai ir kiek įmanoma patenkinti savo įpročius. Jeigu keliesi nustatytą valandą – kelkis, jeigu prieš darbą darydavaisi makiažą – pasidaryk, net jei dirbi iš namų, o kad karantinas kūne nepaliktų negatyvių žymių, sportuok, vaikščiok.
Jeigu eidavai į mėgstamą kavinukę susitikti su draugais, kavinėje įsigyk maisto į namus. Palaikyk erdvę, kuri buvo tavo džiaugsmo erdvė, tavo šokių, susitikimų su artimaisiais ir bičiuliais erdvė. Tai erdvei tavęs reikia, nes vakar ji tau buvo reikalinga, tu ten tryškai džiaugsmu ir šėlai.
Lygiai taip pat ir su bažnyčiomis. Velykų sekmadienį skambės varpai, nuo ankstyvo ryto bus transliuojamos mišios lauke ir internete, kaip įprasta, 7 valandą ryte – viena kalba, 9 valandą – kita.
Nuotolinėse mišiose dalyvaujantis žmogus turės atsikelti pusę septynių, nusiprausti, apsirengti, įsijungti kompiuterį, prisijungti prie parapijos feisbuko paskyros ir 7 valandą ryto jau švęs Velykų ryto mišias. Dabar toks laikas, kai viską iš siauros erdvės turime išnešti į plačią erdvę, iš bažnyčios – už bažnyčios ribų.
– Nuotolinės Velykos, nuotolinės Kalėdos, dabar – vėl nuotolinės Velykos. Galbūt taip įprasime prie nuotolinės tvarkos, kad bus sunku grįžti prie tradicijų, prie to, kas seniau atrodė įprasta?
– Kai bažnyčios atsidarė po pirmojo karantino, žmonės skambino ir registravosi, kad galėtų patekti į bažnyčios vidų, mat buvo ribojamas lankytojų skaičius. Ne močiutės, o jaunoji, tėvų karta. Džiugu matyti atstumus išlaikančią žmonių eilę, stovinčią ne tik prie drabužių ar maisto prekių parduotuvių, bet ir prie bažnyčios.
Galėjome ir galime stebėti tiesiogines šventųjų mišių transliacijas internete, tačiau žmogui reikalinga santykio kultūra. Žmogus supranta, į ką reikia atsiremti, kai sunku: į savo vidų prieš Dievą, nes Dievas yra mano buvimo šaltinis.
Žvelgti į pastatyto įrenginio kameros akutę mums, kunigams, nėra labai patogu, bet tu supranti, kad tavo nepatogumas tampa vilties žinia ir globos apsiaustu tūkstančiams žmonių, kurie tą valandą savo namams suteikia namų bažnyčios erdvę ir apsigaubia bažnyčios apsiaustu.
Mišių transliacija į namus parodo visų mūsų vienybę, džiaugsmą, brandą, tampa mūsų solidarumo, tikėjimo išraiška ir supratimu, kad aš esu mylimas visomis aplinkybėmis. Tai parodo mūsų unikalumą šiandienos iššūkių akivaizdoje pasakyti, kad mes turime sprendimą tam, kas stabdo mūsų judėjimą miestuose, gatvėse ir kasdienybėje.
– Atrodytų, prieš daugiau nei metus pradėję kitaip švęsti šventes tikėjomės, jog tai laikina. Dovanas, vaišes, šurmulį pakeitė tik pačių artimiausiųjų rate išgyvenamos jautrios akimirkos. Gal pandemija kaip tik išgrynino švenčių esmę ir prasmę?
– Sutinku, kad šie metai išgrynino tikėjimo švenčių turinį ir parodė, ką mes švenčiame. Žmonės, kurie troško susituokti, per pandemiją susituokė ir šventė santuoką. Kas atšaukė vestuves? Tie, kurie norėjo vestuvių. Niekada nepamiršiu tų santuokų, kurias palaiminau per karantino metus.
Praėjusią vasarą, kai buvo sustabdytas keliavimas tarp valstybių, sykį prie altoriaus atėjo nuotaka, šalia buvo pastatytas mobilusis telefonas ir vestuvės buvo transliuojamos į Lietuvą negalinčiai grįžti jos mamai užsienyje. Bažnyčioje stovėjo keturi žmonės ir kunigas. Manote, tai buvo prastesnio lygio santuoka? Tie žmonės gyvens ne tokį kokybišką gyvenimą?
Kas norėjo švęsti Santuokos sakramentą, šventė. Kam reikėjo vestuvių, tuos užjaučiu ir įsivaizduoju, kad žmonės buvo labai sukrėsti, kai reikėjo atšaukti pokylius, sukneles, šėlsmą. Pamatėme, kad vestuvių nebūna be santuokos, o santuokai vestuvės nėra būtinos. Tie žmonės, kurie susituokė per karantiną, po kelerių metų galės ne prasčiau išgyventi visas tradicijas ir atšvęsti santuoką artimiausių žmonių rate.
Liuksemburgo kardinolas ne veltui pernai sakė, kad karantinas paspartino reiškinį, kuris dar būtų trukęs bent 15 metų: iš bažnyčių dingo kultūriniai krikščionys. Po pirmojo karantino žmonės sugrįžo į parduotuves, restoranus, pajūrį, keliones, tačiau į bažnyčią pusė žmonių nebesugrįžo.
Dėl to galima liūdėti, bet gal tuo galima ir pasidžiaugti? Bažnyčioje liko tie, kurie žino, dėl ko ateina. Žinoma, mes, sielovados žmonės, susiduriame su nauju iššūkiu: kaip užkalbinti kultūrinį krikščionį ir padėti jam atrasti kelią į bažnyčią?
– Tęsiant apie Velykas – ar šiemet dėl karantino ribojimų jos bus skurdesnės, liūdnesnės?
– Šie metai išryškino dar vieną įdomų reiškinį: žmonės įsitempę, liūdni, kad pavasario šventė – Velykos – vėl sugadinta, dėl to ir vėl bloga valdžia... Bet ką jie švenčia? Ar tie, kurie labiausiai liūdi dėl sugadintų pavasario švenčių, prasmės ieško bažnyčioje, atsiklaupę priešais altorių? Ne.
Jie paaiškins, kad jų sėkmė, turtas, vaisingumas slypi Velykų kiaušinio lukšto įtrūkiuose: „Norėjau būti sėkmingas, o niekas nesudauš su manimi margučiais, į mano namus neateis sėkmė.“ Tada tikrai galima piktintis, kad iš tavęs atima sėkmę, ezoteriką, prietarus.
Tačiau tie, kas savo šventes švenčia su Dievu, tiek šių, tiek praėjusių metų Velykas išgyvens labai giliai ir turbūt dar giliau. Nes kai tau svyra rankos, kai jauti nuovargį ir ilgesį pamatyti artimuosius, kai jauti žmogišką susigraudinimą negalėdamas jų apkabinti, Dievo artumas visa tai dar labiau persmelkia ir priglunda prie žmogučio širdelės.
Velykų šventė mums parodo, kad tai nėra tik liturgija, papročiai, tradicijos. Tai yra grynuoliškumas tarp tavęs ir Dievo, kai išgyveni tikėjimą, kad esi nemirtingas, kai supranti, kad tau dovanojamas gyvenimas, sunaikinamos tavo nuodėmės, kad tavyje yra viltis, jog ne tik tu esi mylintis, bet pamilo ir tave.
Kai surandi, susigrąžini, pabandai išnagrinėti ir išlukštenti šiuos nežinomuosius, atrandi save, viltį, gyvenimą, meilę, prasmę. Visos religinės šventės yra žodžio ir žinios pasidalijimo per santykį, per elgesį, per veiksmus šventė. Bet tame turi būti esminis dalykas – tu, tavo sąmonė, supratimas ir meilė. Kitaip bus liūdni reikalai.
– Pats išgyvenote, liudijote, stebėjote pandemijos paženklintus metus. Kaip manote, žmonės per juos pasikeitė?
– Šitie metai mus labai stipriai atidengė. Neturėjome kur pasislėpti: nei už valdžios, nei už tėvų, nei už sistemos, galios, pinigų, sukombinuotų dalykų... Tai buvo nuogumo metai – jie kiekvieną iš mūsų smarkiai apnuogino. Kiekvienas pasirodėme, kas esame iš tikrųjų ir ką turime. Kiekvienas turėjome galimybę pažiūrėti į save, pamatyti, suprasti save.
Ką sukaupi per kasdienybę, iš to lobyno ir imi, kai tau būna sunku, – juk iš to ir kyla mūsų elgesys. Tai, ką kaupiame diena iš dienos, parodome stokodami arba krizės akivaizdoje.
Tuščias vidus niekada nepagirdys ir nepamaitins nė vieno alkano. Egoistas niekada nesupras kito kančios ir skausmo. Tas, kuris pamatė, kad jo sistema neveikia, sutriko, atsimušė į sieną. Tas, kuris ėmė viską iš gyvenimo, suprato, kad tas ėmimas užsibaigė.
O kas buvo geras žmogus, kūrė, dalijo, ieškojo išeičių, tam šitie metai suteikė dar daugiau būdų tokiam būti. Ir čia kalbu apie savanorius, kraujo donorus, įvairias iniciatyvas, vyresnius žmones, kurie išmoko naudotis socialiniais tinklais.
Manau, kad virusas ir tai, kas vyksta gamtos ir žmogaus pasaulyje, pažadino žmonijos sąmonę. Kas iš savęs nepadarė baimės ar sąvartyno įkaito, tas išliko. Galbūt silpni, pavargę, persitempę, bet nepasiduodantys. Buvo ir didelių atradimų, ir praradimų metai, paženklinti per ankstyvomis mirtimis, liga.
Puikiai žinau, kad tai nėra spekuliacija. Ligoninė, reanimacija, mirtys – jos tikros. Mes, kunigai, pastebėjome, kad rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį tikrai buvo išaugęs mirčių skaičius. Jeigu kas nors tuo netiki, tegul nueina į ligonines, tegul pasižiūri į šarvojimo salėse uždarytus karstus ir maišuose laidojamus tėvus ir motinas. Gera postringauti, kai tu esi toli nuo viso to.
Per šiuos metus mes ir nuskurdome, ir praturtėjome. Atsidengėme, pamatėme, kas esame iš tikrųjų. O tada lieka klausimas – ko mes išmokome? Kiek kiekvienas leisimės būti šios skaudžios pamokos mokiniais, kiek jos išmoksime ir įsisavinsime? Egzaminas – mūsų kasdienybė ir krizė – parodys, kokį pažymį gyvenimas mums parašys: maišto, ciniškumo, užsidarymo, egoizmo, pasmerkimo ar savanorystės, susitelkimo, vilties, meilės, mokslo, medicinos pažangos.
Tai ir parodys, ar sprendžiame šią problemą, ar spekuliuojame jos akivaizdoje. Ar norime, kad ji išnyktų, ar ji kažkam tampa patogia priemone. Tikiu, kad iš šios istorijos suprasime dar daug dalykų, bet dabar mano užduotis – būti šios situacijos mokiniu.
– Jūsų žodžiuose netrūksta vilties. O kaip nuovargis, beviltiškumas, net pyktis ir pagieža, kurie, ne vienas pastebi, šiuo metu smelkiasi į mūsų kasdienybę?
– Optimizmas kartais gali nuvilti, o viltis nenuvilia. Būtent viltis šiandien yra varomoji jėga. Galime turėti įvairių įžvalgų ir nuomonių, kiek šis virusas natūralus, kiek prie jo pridėta pikta žmogaus ranka, bet vilties pusėje esančių žmonių masė yra didžioji, kritinė.
Per šiuos metus visi, kurie yra vilties pusėje, statė gerumo barikadas. Jose yra viskas: kraujo donorai, savanoriai, medikai, mokytojai, dvasininkai, savo žmonėms iš tikrųjų tarnaujantys politikai. Mums norisi, kad viskas vyktų labai greitai, bet aš tikiu, kad laikas ugdo kantrybę.
Yra dalykų, kuriuos per šiuos metus mums buvo leista suprasti, išsigryninti. Nevertinome kasdienybės, o dabar svajojame apie kasdienybę. Nevertinome to, kuo gyvenome. Noriu kavos puodelio – nuskrendu į Romą. Noriu pažiūrėti gerą spektaklį – į Milaną. Noriu apsipirkti – į Paryžių.
Šis nepatogumas, šis virusas mums parodė, kad bet kokiomis aplinkybėmis negalime netekti vertės ir prasmės turėjimo, negalime apsiprasti, pradėti nebevertinti. Pastarieji metai išvedė mus iš elgesio dėl mados ir sugrąžino į asmeninį poreikį: ne kitiems, o man viso šito reikia.
– Pokalbio pradžioje dėkojote už suteiktą galimybę tikėjimo šventės dieną pasikalbėti su žmonėmis. Tikiu, kad Velykų proga turite ką palinkėti skaitytojams.
– Sveikindamas visus skaitytojus su šventomis Velykomis noriu pasakyti linkėjimą, kuris Bažnyčios maldoje išreiškiamas labai neįprastoje vietoje – kapinėse, šventinant kapo duobę.
Velykos – tuščio kapo šventė, kai švenčiamas prisikėlimas ir nuskamba labai gražus linkėjimas žmogui: būk įvestas į Viešpaties džiaugsmą. Šventų Velykų proga kiekvienam iš jūsų labai nuoširdžiai linkiu patirti džiaugsmą, priimti džiaugsmą, jam atsiverti, jį paliudyti ir juo dalintis. Būti įvestam į džiaugsmą ir džiaugtis kaip kūriniui Kūrėjo akivaizdoje. Gyventi ir patirti džiaugsmą turbūt yra pati didžiausia kiekvienos gyvos būtybės siekiamybė.
Tegul šitie metai kiekvienam iš jūsų būna nuo tuščio kapo švenčiamo prisikėlimo, vilties ir gyvenimo iškilmės, paženklintos vidinio džiaugsmo, suteikiančio ramią širdį, leidžiančią visomis aplinkybėmis priimti sprendimą, kuris ne paralyžiuos, bet užtikrins gyvenimo tęstinumą.
