Kas jaudina, ramina, kas rūpi, džiugina, pykdo, erzina, juokina, skaudina, siutina, saugo – visa tai motyvuoja ir įkvepia kurti. Taip sako menininkė Indra Marcinkevičienė ir pristato savo darbų parodą – lyg viso gyvenimo akimirkų sutrumpintą dienoraštį.
Darbus kūrė taikiu metu, tačiau šiandien autorė sako – jie kupini neramios nuojautos.
Tarp dviejų milžiniškų, saulės nutviekstų Vilniaus Rotušės langų – „Madona“. Ryški, kviečianti sustoti ir atidžiai žvilgsniu tyrinėti, kiek valandų, jėgų, išmonės ir prasmių autorė sudėjo į šį kūrinį. „Šį darbą skyriau savo mirusiai mamai. Ji pagimdė šešis vaikus ir mirė būdama labai jauna, 41-erių. Rodos, tiek metų praėjo, lyg ir turėtum susitaikyti, bet man vis nepavyksta“, – atvirai sako I. Marcinkevičienė, lygiai taip pat neslėpdama emocijų, iš kurių gimė visi jos parodos „Pasinerk į savo gelmes“ darbai.
Menininkė parodoje tarsi atverčia asmeninį dienoraštį, kuriame istorijos– tikros, o ryškios spalvos kalba nebūtinai apie džiaugsmą, bet akivaizdžiai stipriai. „Madonos“ spalvos – įvairių atspalvių raudona ir rožinė menininkei siejasi su didžiule meile ir skausmu, o pasirinktas Aušros vartų Madonos siluetas liudija menininkės padėką ir nusilenkimą šviesaus atminimo mamai, kaip kad pasaulis lenkiasi prie įžymiojo Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo.
Savajai „Madonai“ įgyvendinti I. Marcinkevičienė drauge pakvietė papuošalų autorę Rimą Sutkienę, paveiksle įkurdintos jos kūrybos šešios rankos, simbolizuojančios šešis vaikus bei mamos veidas. „Kokios bus rankos, žinojau, o koks veidas – ne. Prisimenu, kai Rima pasakė, kad jau pavyko numegzti ir atvyko į namus, ant didžiojo stalo dėliojome šį kūrinį ir kai jį pakėlėme, net šiurpas perėjo. Juk supratau, kad šį veidą jau tikrai esu mačiusi. Tai veidas nuo mano a. a. mamos paminklo. Kituose savo darbuose naudoju jo kopiją, būtent pagal paminklą“, – jautriais kūrybos momentais dalijasi menininkė.
Skausmas ir meilė, pavydas ir neapykanta – emocijas I. Marcinkevičienė vadina didžiule kūrybine energija. „Kai pasiuntu, einu kurti. Kitaip galima išprotėti, sprogti“, – šypsosi menininkė. Gimsta ištisi darbų ciklai, kaip kad paskui pirmąją „Madoną“ sukurtos kitos – iš viso jų, žada menininkė, bus trylika, parodoje rodo aštuonias, o kalba jos apie moters padėtį ir būsenas šeimoje: „Mano tėčio mama, dirbdama mokyklos direktore ir būdama našle, užaugino penkis vaikus ir turėjo devizą – kokia žmona, tokia ir šeima, laiminga žmona – laiminga visuomenė. Nors ji seniai mirusi ir tarp mūsų didžiulis skirtumas, bet šie principai – vienodi.“
„Madonos“ Indrai – tai meilės, švytėjimo, gyvybės, begalinio skausmo, netekties, ilgesio, praradimo, saugumo simboliai. Ciklui priklauso ir kūrinys pavadinimu „Santa Morčius“, kuriam menininkė sako panaudojusi visą savo pyktį, skausmą ir neteisybės jausmą: „Jį inspiravo sukurti žmonių santykiai. Jis – apie nebejauną barakudą ir tai, kam žmogus gali ryžtis, kad patekintų savo ego. Šiame darbe labai daug simbolių ir man pačiai baisiausių spalvų – raudonos, juodos. Tai pragaro, skausmo, melo spalvos.“
Ryškius darbus kurianti menininkė prisipažįsta – kai kurios spalvos tapo ir iššūkiu. Štai geltonos anksčiau vengė, ji siejosi su pernelyg dideliu saldumu, ir tik neseniai ši spalva atsirado kūriniuose. Jos pilnus vaisius – keramines bananų kekes I. Marcinkevičienė naujuose darbuose naudoja kaip simbolį, ironizuojantį sovietinę santvarką.
Juk tuomet, pamena menininkė, bananų arba apskritai nebuvo, arba juos gaudavo tik privilegijuotieji: „Augau Vilniaus Senamiestyje. Vokiečių gatvėje buvo sena daržovių parduotuvė, į kurią kartais, labai retai, atveždavo bananų. Vaikams irgi tekdavo stovėti eilėse ir tada gaudavome kokius 2 kg bananų. Paskui, tik išglostęs ir išuostęs, visiškoje euforijoje, atsikąsdavai to banano, o skonis rodėsi nežemiškas. Iš tikrųjų tie žali bananai buvo muilo skonio ir nieko ten gero... Dar padariau tokią saulę – lyg Stalino saulę. Tai – lyg parodija. Gyvename tokiais gerais laikais, turime visko daug. Negi norime grįžti į tą santvarką? “
Santykį su šalimi agresore menininkė atspindi ir kituose darbuose. Tiesa, kūrė juos ramiu laiku, kai, sako, rodėsi, jokių minčių apie karą nebuvo, tačiau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, savo kūrinius pati išvydo visiškai kitaip, tarsi pilnus neramios nuojautos. Kūrinį iš daugybės pagalvių, pavadintą „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, įkvėpė prisiminimas apie I. Marcinkevičienės tėčio kartotą šią frazę, tačiau šiandien menininkė įvardija – pagalvė jau ne tik gero gyvenimo simbolis, bet ir labai primena kare, gynybai naudojamus smėlio pripildytus maišus.
„Niekas negalėjo patikėti, kad tai vyks. Kažkokia beprotybė, 21 amžiuje bombos, žudynės, skerdynės – nesuvokiama. Atrodo kaip baisus sapnas. Noriu nenoriu, bet atkreipiu dėmesį, kad visi darbai pilni nuojautos, net tie, kuriuose dominuoja žuvies motyvai. Žuvys juk – gyvybės, dinamikos, motyvacijos simbolis. Baltos spalvos darbą su siūtomis ir keramikos žuvimis pavadinau „Tikslas“ ir kai jį sudėjau, pamačiau, kad žuvų uodegos atrodo kaip bombos. Per parodos atidarymą žmonės taip pat sakė – kokios čia žuvys, žiūrėk, čia bombos“, – dalijosi menininkė.
Parodoje eksponuojamus darbus autorė sukūrė per pastaruosius penkerius metus. Prisipažįsta, kad pastaruoju metu prisijaukino tai, ko anksčiau labai bijojusi – tylą: „Dabar man net patinka būti 6-8 mėn. tyloje, nes žinau, kad ten gimsta naujos idėjos. Ir tada vėl įvyksta skrydis. Kūryba – tai skrydis, Dievo palaima. Be galo džiaugiuosi, kad galiu leisti sau kurti ir esu be galo dėkinga savo šeimai, kad labai palaiko. Mano vyras ( aut. past. tapytojas Vilmantas Marcinkevičius) irgi kūrėjas, bet visada mane labai palaiko ir dar moka teisingai pakritikuoti. Iš pradžių gal nesinori girdėti jo žodžių, bet paskui išgirstu ir suprantu, kad jis teisus“.
Ateisiančius pažvelgti į jos kūrybos dienoraštį, menininkė kviečia skaityti ir užrašus šalia darbų – jie, sako, daug ką paaiškina. Indros Marcinkevičienės paroda „Pasinerk į savo gelmes“ veikia iki kovo 29 dienos.
